Kuprinių Revoliucija: Atgal į Indiją

Katmandu nevyksta nieko. Na tiksliau vyksta streikas, ko pasekoje, visgi nevyksta nieko. Tenka stipriai paplušėti, beieškant kokios paslapčia veikiančios užkandinės. Šiems slapukams pinigas svarbiau už visuotini streiką. Mat šios "pogrindinės" maisto davyklos šiomis dienomis, buvo prigrūstos alkanų "balčių". Visgi streikui mes pritarėme, tad perprate jo sistemą, maistu pasirūpindavome iš anksto.

Nepalas aštuonerius metus gyvena be konstitucijos, kas dėl suprantamų priežasčių paranku valstybės tarnautojams. Juk smagu, kai tavęs niekas negali nubausti už tavo veiksmus. O žmonės ėmė ir supyko. Supyko taip, kad niekas nebedirbo, o išėjo visi blokuoti kelių. Blokavo ilgai, net mūsų vizos, per plauką nepasibaigė.

Paskutine vizos dieną, pavyko išvažiuoti link Indijos. Tačiau pasienyje žmonės tikriausiai buvo piktesni ir tebeblokavo kelius. Mums tai menka kliūtis, tad likusius 5 km įveikiam pėstute. Migracijos postų vėlgi tenka ieškotis patiems. Jei pats neisi ištieses rankos su pasu, prašydamas štampo, niekam ir neidomu kur čia šlaistaisi.

Trys žingsniai Indijos pusėje: žmonių daugiau, šiukslių daugiau, dulkių, bei triukšmo taip pat daugiau. Iškarto ir pirmieji bandymai apmulkinti, bet šių gudrybių taip greitai neužmiršome. Manėme, jog Katmandu oras yra karštas, visgi Indija parodė kas yra tikroji kaitra. Termometro su savimi neturime, bet vėliau išsiaiškinam jog bene visada lydėdavo keturiasdešimties ir daugiau laipsnių karštis. Užmigti pavyksta, tik apsiklojus sudrėkintais skudurais.

Ryte atsiginam, nuo "pigių" vežėjų ir šokam į autobusą. Gerai, jog čia retai kas vyksta laiku, nes buvome pamirše pasukti laikrodžius. Išlipe Gorakpūro traukinių stotyje, perkam bilietą į Lucknową, esanti už 260km. Gauname bilietus be vietos, kas reiškia aštuonios valandos (stoviu, tupiu, tupiu stoviu), tarp vagonų. Iš Lucknowo tinkamu traukinių artimiausiomis dienomis nėra, tad išsimiegoje aplankome kelias autobusu stotis. Teko prisiminti derybų karus su rikšomis. Kantrybės Nepale matyt nepasisėmėme, tad iš vienos jų tiesiog išlipame viduryje gatvės. Jaučiamės atprate, nuo šios nuolatinės kovos už būvį. Na bet pasibaste radome pustušti autobusą reikiama kriptimi.

Atvykome tikrai patogiai, žmonių nebuvo daug, tad sėdėjom, kaip norėjom. Išlipti iš autobuso, buvo rimtesnis iššūkis. Susirinkusi minia stumdėsi ir spardėsi, verždamasi į vidu, miklesni šoko lipti pro langus. Nevikriai prasistumde su savo nerangiomis kuprinemis, ir pasišaline iš pavojaus epicentro, nudžiugome laiku išlipe. Taip sėdom dar į du autobusus ir išsekę, nuo keturių parų sėdynių trynimo, pasiekiame Rišikešą (Jogu pasaulio sostinę).

Jogų čia netrūksta, tik sunkoka atskirti tikrus, nuo apsimetėlių. Labiau pajausti šį miestą, turbūt reiktu pagyventi mėnesį kitą, kokiame jogos ašrame.Pabendrauti su besilankančiais ir pačiais jogais. Šį karta, nenumatėme tokios ilgos viešnagės, tad pagrinde šlaistomės gatvėse sekiodami jogus, ar kramsnojam įvairiausius vaisius prie Gango. Buvom išsinuomave ir dviračius, plačiau apžvalgyti apylinkes. Deja teko greitai nusivilti, tokiais kledarais toli nenuvažiuosi. Kelionei palengva artėjant prie pabaigos, ryžtamės išsimaudyti ir šventojoje Gango upėje. (Viena iš labiausiai pasaulio užterštų upių).