Fidelis Kastro ir Angelas Leninas

Prieš palikdami Hampi, nusprendžiam dar sykį užkopti į šventyklą ant kalno, nuo kurios atsiveria pasakiškas vaizdas. Taip ir padarom. Ant kalno sutinkam šveicarą, kuris naudoja seną juostinį fotoaparatą-muilinę. Paaiškina, jog jam daug maloniau turėti "gyvas" nuotraukas, nei kad laikyti jas kažkur kompiuteryje, kur jų greičiausiai niekad nežiūrės. Teisybės tame yra. Įsikalbėjus, dar papasakoja, kaip jam sunku keliauti su su trim mergom. Skiriasi norai ir komforto poreikis. Jam labiau norisi bastytis po atokias vietas, o jas traukia į miestus, parduotuves, barus...Kelis sykius riebiai nusikeikia ir prisižada kitąsyk keliauti vienui vienas. Paliekam šveicarą ant kalno, grožėtis saulėlydžiu, nes mūsų jau laukia autobusas į kalnų miesteliūkštį Kodaikanal. Kaip jau įprasta, autiku kratomės (tiesiogine žodžio prasme) visą naktį. Miestelyje, po ilgų paieškų, atrandame gan pigią nakvynės vietą, netoli ežero. Nusimetam sunkias, prakaitu permirkusias kuprines ir patraukiam pasižvalgyti po apylinkes. Pastebim, kad čia itin daug indų turistų ir labai mažai iš kitur. Dar pastebim, jog čia daug bažnyčių, katalikiškų mokyklų, kryžių ir panašios atributikos. Suprantam - čia vyraujanti religija katalikybė. Ir vištienos čia jau galima laisvai nusipirkti, kaip ir alaus ar stipresnio gėrimo. Gatvėse gan dažnai sutinkam girtus indus, ko nebuvom matę Indijoj iki tol. Padarom išvadą, jog katalikybė ir girtuoklystė turi kažkokį keistą ryšį...
Savo nakvynės vietoj turim židinį, tad nusprendžiam susiveikti malkų. Kieme pamatom geltonai apsirengusį berniūkštį. Paprašom jo parduoti malkų. Sandėris pavyksta, o berniūkštis pasirodo kuklus, draugišks ir geros dūšios, tad duodam jam 20 rupijų ant limonado... ir padarom didžiūlę klaidą, nes ryte, berniūkštis jau laukia mūsų prie vartų, kvailai išsiviepęs ištiesia ranką ir sako - "tips"... Susiėmam už galvų ir pradedam graužtis, kad sugadinom vaiką, iš kuklaus ir draugiško berniūkščio, pavertėm jį kvailai išsiviepusiu pinigų kaulintoju. Šitą pamoką įsimetam atmintin.
Kodaikanalo įžymybė ezeras, nepadaro mums įspūdžio, tokių ir gražesnių - pilna Lietuvoj. O ir aplink esantys kalnai, nuotraukose kompiuteryje, atrodė daug gražesni nei realybėj... Tad praleidę čia tik porą dienų, sėdam į išklerusį autiką ir išvažiuojam į patį Indijos pietų galą. Kelias pasitaiko ypač duobėtas ir ilgas. Autobuse veikia žadintuvas - kas kažkiek laiko taip kresteli, kad sumigusius indus išmeta gerą pusmetrį į orą, išsviesdamas juos iš sėdinių. Porą kartų tokiu būdu vos neišsidaužau dantų. Kelionės tikslą pasiekiam vidury nakties. Gatvėse pilna indų, rikšų, užkandinių - turbūt jie čia niekada nemiega. Vienoj užkandinėj, beieškodami nakvynės, pamatom didžiulius raudonus bananus. Tokių dar nebuvom niekur matę, tad nusiperkam po vieną, sukemšam į pilvus ir pavadinam juos Bananoidais. Netrukus randam kur pernakvot, nusimetam kuprines ir iš nuovargio nekreipdami dėmesio į uodų puolimą, užmiegam gilaus miego. Čiūčia liūlia.
Prabundam vakarop, keistai apspangę išsvirduliuojam į gatves. Užkertam bananoidų ir nueinam į paplūdymį. Šioje vietoje susikerta trys vandenynai: Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir bengalijos įlanka. Visi jie skirtingų spalvų. Vaizdą taip pat puošia čia pat esanti sala, kurioje stovi didžiulė statula, kurios kilmės, dėl tingumo, taip ir neišsiaiškinom.
Mūsų jau nebestebina indai prašinėjantys kartu nusifotografuoti, bet šį kart ir jie persistengė... Tupim sau ant kelkraščio bevartydami žemėlapį, kai prie mūsų prieina nemažas indų burys, kraipydami galvas, spaudžia rankas, fotografuoja, dėkoja lankstydamiesi, sako, jog vienas iš mūsų panašus į Fidelį Kastro, o kitas į Leniną. Viens indas atsitempia vaiką (kaip supratau sūnų), griebia jo ranką ir sako jam - "Angel, Angel" ir per prievartą tiesią išsigandusio vaiko ranką link manęs. Stovim apstulbę ir kai indai pradeda bučiuoti rankas, susižvalgom ir nešam kudašių kuo toliau nuo šių pamišusių indų.
Rytoj, traukiniu bandysim pasiekt Varanasį, (už 2500 km nuo čia). Norim pamatyt žmonių deginimo ceremoniją prie Gango upės. Laukia ilgas kelias.

Humpi

Humpis - miestelis unikumas. Didžioji dalis miesto yra tiesiog išskaptuota iš akmens, o visa kas aplink, tai granitiniai akmens luitai. Kaip vietiniai teigia, kiekvienas su sava istorija. Uolų amžius menamas tarp 3,8 - 0,6 milijonų metų. Granitiniai akmenys formuojasi giliai žemėje veikiami didelio slėgio, bei temperatūros. Per ilgą laiką sugebėjo iškilti į paviršių, suformuodami tokį gamtovaizdį, kokį matome šiandiena.
Pamoka baigta.

Paveiktiems tokio gamtovaizdžio, nereikia būti fantazijos asais, kad žvelgdami nuo kalvos išvystumėme nardančius Pterodaktilius ar rytinio kroso išlindusi Tyranozaurą.

Kaip apsigimę tyrinėtojai, neužtrunkame išnaršyti miestelio atokiausias pakampes. Labiausiai įsirėžė atmintin krioklio paieškos. Kaip patyrę pėdsekiai , nepasimetame takelių labirintuose ir be didelių sunkumų pereiname bananmedžių giraitę. Persikeliame per upe (ne tiltu ir ne laivu), ir atsiduriame akmenuotame slėnyje. Daugybės bevardžių "Puntukų" jūroje, bandome atrasti ženklų, vedančiu prie krioklio.
Lyrinis nuokrypis: Besikarstant tarp šių luitų, vėl pasijunti lyg vaikystėje.Vaizduotės galiai sustiprėjus, ir aš jau prerijų indėnas, sekantis bizonų bandos pėdomis. Po akimirkos, sėlinu priešų genties teritorijoje, ketindamas išvaduoti nelaisvėn paimtus draugus. Mėtau pėdas savo persekiotojams ar kuriu stovyklą nakčiai. Kas paneigsit šią tikrovę? Aplink nėra laiko matuoklių, ar tai XXV a. ar aeonas atgal. Ribos ištrintos, laikas pamirštas.
Apsukame lanką, pilni puikių emocijų, tačiau nieko nepešę. Nustatę naujus orientyrus, vėl leidžamės ieškoti krioklio. Šį kartą taikliai. Jau per atstumą išgirstame krentančio vandens ošimą.

Krioklys, kaip krioklys, o vat kelias iki jo, tai tikras nuotykis.

Kitas rytas, kitas krantas. Atradę ramią poilsiavietę, suderame vietą palapinėms. Pagaliau jos bus panaudotos. Dienos bėga tyrinėjant apylinkes, vakarai bendraujant, ar prie Karamboard'o lentos. Karamboard, tai toks indiškas žaidimas, labai panašus savo principu į pulą, tačiau žaidžiamas su pirštais, bei šaškėmis.

Karamboardo vakarai

Paplūdimys

Gyvenimas paplūdimį, bambukų ir palmių lapų trobelėje, užliūliuoja savo ramumu ir paprastumu. Vieninteliu dienos rūpesčiu tampa - kokį valgį pasirinkti pietums. Bangų mūša, smėlis plaukuose, žvaigždėtos naktys ir bananų blynai...Pastebim, kad Grįžulo Ratai čia aukštyn kojom, ir visiems taip gerai žinomas Samtis, čia jau Nebesamtis...
Vieną sykį, ramų gyvenimą ir miegą, sudrumsčia kažkieno klyksmas, vidury nakties - "Fire!Fire!". Užsidegė kaimynų trobos. Per miegus griebiam būtiniausius daiktus (gerą turėti mažai daiktų: kuprinė ant pečių, batai rankoje ir miegmaišis pažasty), nunešam juos į saugią vietą, čiumpam viedrus ir pradedam ugniagesių karjeras. Klyksmai, stresas ir ugnies liežuviai sklando nakties tamsoj. Po kiek laiko gaisrą užgęsinam, bet trobos, su visais keliautojų daiktais, sudega visiškai. Vienas iš keliautojų, praradęs visus daiktus ir pasą, pasiskundžia: "Vos tik atvykau į Indija - pertrenkė automobilis, teko skambint tėvams...O ką dabar reiks pasakyt?.."Juokas pro ašaras, bet visko būna, dar niekad taip nebuvo, kad nebūtų...O mūsų nuostoliai menki: pametu rankiniu būdu pakraunamą prožektorių (prie kurio buvau itin prisirišęs), išsiterliojam rūbus moliu, gaunam po dozę adrenalino ir kitą rytą maudžia raumenis (dėl itin uolaus vandens viedrų nešiojimo).
Po gaisro, praėjus kelioms dienoms, nuspręndžiam, kad gana jau to paplūdimio ir patraukiam į unikalų miestelį Hampi, kuris yra už 300 km. Tuos 300 km, dardam 9 valandas autobusu. 33 km/h - toks jau tas judėjimo greitis Indijoje.
 OM.