Namai

Po 8 valandų kelionės autobusu, pasiekiam Delį. Dar 2 valandos metro ir esam oro uoste, kur prabunam visą naktį ir anksti ryte bandom skrist namo. Bandymas nepavyksta, nes mums pranešama, jog iškilo menkutė problema su mūsų bilietais ir dėl to negalim skrist (smūgis žemiau juostos, geležim pakaustytu batu). Nejuokas užstrigti Indijoj, be pinigų su pasibaigusiom vizom. Sugniuždyti ieškom išeities, bet nerandam, tad tiesiog nueinam pas oro uosto darbuotoją, kuris neleido skrist, ir paklausiam ką daryt, kur eit, kur kreiptis, ir pasakom kad vizos rytoj baigiasi. Tas pasakytas dalykas, dėl vizų, viską apverčia aukštyn kojom. Darbuotojas akimirksniu duoda naujus bilietus, ir palinki gero kelio. Be galo laimingi, dar spėję nutūpti Baku, Kijeve, Stokholme, nusileidžiam Vilniui, kas reiškia  - Namai!. Čia taip žalia, gražu ir gera. Ačiū Indijai už Kantrybės Pamokas, o Nepalui už Kalnus .O pabaigai, kai kurių žmonių jau padarytos išvados J :

„Kiekviena karta tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati. Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai ir yra gyvenimas. Negalvok, kad esi tobulas – tai neįmanoma. Ugdyk tvirtą būdą, kad, atėjus bandymų dienoms, - jų neišvengsi, - galėtum jas vyriškai sutikti. Nesiduok suviliojamas banalių tiesų ir skambių, bet nerealių teorijų. Pakeliauk, pasidairyk po pasaulį, išmok pažinti žmones, pasirink kokį nors darbą, kuris tave traukia, įsimylėk, o jeigu reikia, tai ir pakvailiok, - bet visa tai daryk nuoširdžiai. Svarbiausia – gyventi nuoširdžiai, taip, kad pajustum gyvenimo skonį.“ -  R.Oldingtonas "Visi žmonės priešai"

„Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?

Ko braidai vis po žolę basas?

Vakarai rudenėjant vėsūs,

O rytais tokios šaltos rasos...

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?

Ko vis lauki ant ilgo kelio?

Negali be dangaus gyventi -

Negali gyvent ir be žemės!..

Bet jei ieškai - ieškok iki galo!

Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!

Ir jei klysti, tai klysk iki galo,

Kad daugiau klaidų nekartotum,

Rasi visko - ir gero ir blogo...

Rasi daug ką - daug ką prarasi...

Bet ieškok savo kelio, paukšti!

Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...“ – Vytautas Kernagis

„Labas Vasara!” – Dingan ir Kanoa

Kelionės maršrutas

Kelionės maršrutas

Atgal į Indiją

Katmandu nevyksta nieko. Na tiksliau vyksta streikas, ko pasekoje, visgi nevyksta nieko. Tenka stipriai paplušėti, beieškant kokios paslapčia veikiančios užkandinės. Šiems slapukams pinigas svarbiau už visuotini streiką. Mat šios "pogrindinės" maisto davyklos šiomis dienomis, buvo prigrūstos alkanų "balčių". Visgi streikui mes pritarėme, tad perprate jo sistemą, maistu pasirūpindavome iš anksto.

Nepalas aštuonerius metus gyvena be konstitucijos, kas dėl suprantamų priežasčių paranku valstybės tarnautojams. Juk smagu, kai tavęs niekas negali nubausti už tavo veiksmus. O žmonės ėmė ir supyko. Supyko taip, kad niekas nebedirbo, o išėjo visi blokuoti kelių. Blokavo ilgai, net mūsų vizos, per plauką nepasibaigė.

Paskutine vizos dieną, pavyko išvažiuoti link Indijos. Tačiau pasienyje žmonės tikriausiai buvo piktesni ir tebeblokavo kelius. Mums tai menka kliūtis, tad likusius 5 km įveikiam pėstute. Migracijos postų vėlgi tenka ieškotis patiems. Jei pats neisi ištieses rankos su pasu, prašydamas štampo, niekam ir neidomu kur čia šlaistaisi.

Trys žingsniai Indijos pusėje: žmonių daugiau, šiukslių daugiau, dulkių, bei triukšmo taip pat daugiau. Iškarto ir pirmieji bandymai apmulkinti, bet šių gudrybių taip greitai neužmiršome. Manėme, jog Katmandu oras yra karštas, visgi Indija parodė kas yra tikroji kaitra. Termometro su savimi neturime, bet vėliau išsiaiškinam jog bene visada lydėdavo keturiasdešimties ir daugiau laipsnių karštis. Užmigti pavyksta, tik apsiklojus sudrėkintais skudurais.

Ryte atsiginam, nuo "pigių" vežėjų ir šokam į autobusą. Gerai, jog čia retai kas vyksta laiku, nes buvome pamirše pasukti laikrodžius. Išlipe Gorakpūro traukinių stotyje, perkam bilietą į Lucknową, esanti už 260km. Gauname bilietus be vietos, kas reiškia aštuonios valandos (stoviu, tupiu, tupiu stoviu), tarp vagonų. Iš Lucknowo tinkamu traukinių artimiausiomis dienomis nėra, tad išsimiegoje aplankome kelias autobusu stotis. Teko prisiminti derybų karus su rikšomis. Kantrybės Nepale matyt nepasisėmėme, tad iš vienos jų tiesiog išlipame viduryje gatvės. Jaučiamės atprate, nuo šios nuolatinės kovos už būvį. Na bet pasibaste radome pustušti autobusą reikiama kriptimi.

Atvykome tikrai patogiai, žmonių nebuvo daug, tad sėdėjom, kaip norėjom. Išlipti iš autobuso, buvo rimtesnis iššūkis. Susirinkusi minia stumdėsi ir spardėsi, verždamasi į vidu, miklesni šoko lipti pro langus. Nevikriai prasistumde su savo nerangiomis kuprinemis, ir pasišaline iš pavojaus epicentro, nudžiugome laiku išlipe. Taip sėdom dar į du autobusus ir išsekę, nuo keturių parų sėdynių trynimo, pasiekiame Rišikešą (Jogu pasaulio sostinę).

Jogų čia netrūksta, tik sunkoka atskirti tikrus, nuo apsimetėlių. Labiau pajausti šį miestą, turbūt reiktu pagyventi mėnesį kitą, kokiame jogos ašrame.Pabendrauti su besilankančiais ir pačiais jogais. Šį karta, nenumatėme tokios ilgos viešnagės, tad pagrinde šlaistomės gatvėse sekiodami jogus, ar kramsnojam įvairiausius vaisius prie Gango. Buvom išsinuomave ir dviračius, plačiau apžvalgyti apylinkes. Deja teko greitai nusivilti, tokiais kledarais toli nenuvažiuosi. Kelionei palengva artėjant prie pabaigos, ryžtamės išsimaudyti ir šventojoje Gango upėje. (Viena iš labiausiai pasaulio užterštų upių).

Robokopas

Streikininkai renkasi

Think green Joe

Giedra diena Indijoje

valtelė apvirto

Prie Gango upės

maudynės Gange

kai kelnės didokos

Streiko metu nebadavome

(Pa)(Be)kelėje atrastos tiesos

• Jei skaičius prie vardo mažas, žinai jog neturi mirti, o jei didelis..., jau žinai. Netikėti amžiumi, tai nemirti jam didėjant. Neskaičiuok amžiaus ir nespręsk remdamasis amžiumi.
• Nuolatinė kaita. Viskas nuolat kinta: mintys, jausmai, įsitikinimai, būsena... Nestabdyk kaitos ir į nieką neisikibk. Jei nieko nekeisi, turėsi tai ką turi.
• Tu nieko neprivalai, jei pats nenori.
• Jei eidamas per gyvenimą gauni stiprią kliūtį, geriau eiti su žaizdomis krūtinėje, nei nugaroje. Nėra prasmės graužtis ir liūdėti dėl dalykų, kurių nekontroliuoji ar negali pakeisti.
• Mirtį pasitik oriai, su šypsena, kaip natūralų gyvenimo ciklą. Toks Gamtos dėsnis. Nėra ko verkti ir prašyti, dar vienos dienos. Džiaukis kuo nugyvenai.
• Netikėk niekuo, netgi tuo, jog niekuo netiki.
• Džiaukis tuo ką turi dabar: ar tai būtu arbatos puodelis, ar duonos kumpelis.
• Esi atsakingas tik už savo gyvenimą.
• Tikra tiesa tik ta, kuri suvokta per savo asmeninę patirtį - neišgirsta, neperskaityta.

Higsono Bozonai arba Mirza Galib

Chautaroje (miestelis kur esam) vyksta aplinkinių miestų futbolo turnyras. Nakvynės namuose susipažįstame su Navalpuro futbolo komanda, kuri po pralaimėto mačo pakviečia pavakaroti. Prisivakarojam iki vėlumos. Už visas vaišes sumoka komandos sponsorius, komunistų partijos bosas. Dar pasako, kad jei mums ko reikės, pasakytumėm žmonėm, kad esam jo draugai ir viskas bus sutvarkyta. Aišku jo vardą užmiršom ir šituo pasinaudoti negalim.
Kitą dieną, atsipaipalioję, tęsiam savo nelengvą žygį į Bairabą. Einam ilgai, saulei kepinant, tačiau vaizdas aplink pasakiškas - žaliuoja vandeny ryžių laukų platybės, o juose pluša darbščiosios nepalietės. Tik šiek tiek nervina vaikigaliai, bėgantys iš paskos ir maniakiškai rėkiantys - "Chokolateee!!!" Paspartinam žingsnius ir keikiam tą baltąjį žmogų, kuris jiems davė saldumynų ir pavertė juos šokolado maniakais.
Panašiai bėgo ir kitos žygio dienos. Ryžių laukus pakeitė kalnai, oras atvėso, o naktimis tikėtai užklupdavo lietus. Gerai, kad dienomis saulė teikdavosi viską išdžiovinti. Daug dienų žygiavom palei sraunią kalnų upę. Ten rengdavom ir stovyklavietes, virdavom bulves, ryžius, žirnius (kai turėdavom, dažniausiai neturėdavom, turėdavom tik arbatos iš upės). O naktimis skraidydavo tūkstančiai jonvabalių, kartu su vandens šniokštimu, žvaigždėmis, kalnų siluetais sukurdavę magišką vaizdą. Belikdavo tik įsipilti arbatos į puodelį, tūpti ant akmens ir tylėti. Naktys, toli nuo didelių miestų, čia itin gražios.
Kitą dieną aptinkam įspūdingą krioklį. Nusimetę kuprines praleidžiam prie jo kurį laiką ir prisigeriam kalnų-krištolo-krioklio-tyro-gaivinančio vandens. Toliau eidami aptinkam keistą šventyklėlę, išskaptuotą iš didžiulio akmens. Praminam ją "Jaučio guoliu". Netoliese įrengiam stovyklavietę. Kol verdam ryžius, kažkoks vaikėzas pavogia rankinį laikrodį. Vakare, netyčia, sutinkam vėl tą patį piemenį, beskainiojantį arbatžoles. Be smurto "išmušam" laikrodį.
Kiekvieną sykį, kai tik įsikuriam stovyklavietę, kažkur iš niekur, nuolat prisirenka žioplių būrys. Atsitupia visi pusantro metro spinduliu nuo palapinių ir stebi mus. Nieko neklausinėja, tik stebi. Iš pradžių būdavo nejauku, bet po to pripratom ir nebekreipdavom į tai dėmesio. Tik rytais tekdavo labai anksti keltis, kol neprisirinkdavo Stebėtojų, kad galėtumėm atlikti gamtinius reikalus.
Pamažu, kelias darėsi vis statesnis ir upę palikom toli apačioje. Takas tapo siauras, kartais pavirsdavo į laiptus iš akmenų ir jokios transporto priemonės čia neįmanomos. Taip atklydom į Šerpų vietas. Šerpos, tai kalnų žmonės, kurie ant kupros nešioja po 30 plytų, o prie diržo segi mečetes. Jie garsėja savo ištvermingumu ir romiu būdu. Iš kur tas ištvermingumas, supratom paklaidžioję po jų gyvenvietes.
Prasidėjo problemos dėl maisto. Na, ne dėl maisto, o dėl jo nebuvimo. Jei ir pavykdavo ką gauti, tai būdavo tik sausainiai arba bomžo paketai (populiariausias vietinis maistas). Kadangi naktimis lydavo, laužo nebepavykdavo susikurti, ir vakarais, grauždami nevirtus bomžų paketus, dažnai prisimindavom, draugo Arūno, nuostabiąją turistinę viryklę - daiktas numeris 1 turėti kalnuose. Keistas dalykas, bet vietiniai kažkodėl maisto mums neduodavo (neparduodavo), sakydavo, kad neturi, nors matydavom krūvas kukurūzų burbuolių, paliktas džiovintis prie namų. Bet ką padarysi, vogt tai neisi.
Tokių rūpesčių kamuojami, atsidūrėm velniai žino kur. Aplink tiršti rūkai, spengianti tyla, miškai, aplink nė gyvos dvasios ir kas durniausia, jokio tako. Ženk kur nori, visur gerai arba visur blogai - priklauso nuo požiūrio. Toliau eidami, pamatom šventyklą iš kurios išlenda pamišusi budistų vienuolė ir kažką sako mums (nors labiau tiktų tai pavadinti - rėkimu). Klausiam, kur Bairabas, ana rodo į didžiulius, stačius kalnynus, apaugusius miškais, jokio tako. Bandom ten ir eiti, bet neišeina eiti, tenka ropštis keturiom, per mišką, į kalną, su 15 kg kuprine - nejuokas. Už poros šimtų metrų stojam ir pagalvojam, kad šitaip ropštis ir tikėtis, kad iš kažkur atsiras takas, vedantis į Bairabą yra labai kvaila. Apsisukam ir grįžtam iki šventyklos. Ir labai gerai padarom, nes prapliumpa liūtis. Slepiamės po šventyklos stogeliu ir stebim lietų, kuris nemažina apsukų ir netrukus pavirsta į krušą. Ledukai barbena į stogą, balos taškosi, liūdna širdy, kad nepasiekėm tikslo. Žemėlapyje pažiūrime, Bairabas, esantis 4 km aukštyje, yra vos 8 km nuo mūsų. Tačiau alpinizmui mes nepasiruošę. Kai nustoja kruša ir kai pamišusi vienuolė pradeda sukt ratus aplink mus, vis kartodama "Om mani padme hum", matyt galvodama, kad čia mes užtraukiam jos dievų rustybę (labai galimas variantas), iškeliaujam žemyn, ieškoti stovyklavietei vietos. Kalnuose, rasti lygią vietą palapinei yra labai sunku. Šį kart pasiseka ir atrandam tobulą nakvynę - apleistą šerpų mokyklą. Viduj yra suolai ir mėtosi apdegę sąsiuviniai bei apdulkėję vaikų piešiniai. Lauke temsta, kalnai, aplink nė gyvos dvasios ir darosi šiek tiek baugoka, nes pamanom, kad ši situacija būtų puiki pradžia siaubo filmui. Kadangi durų nėra, tai užbarikaduojam jas suolais ir ruošiamės miegoti. Tamsu, kaip šachtoj ir lyg tyčia prasideda audra su žaibais ir vėtra. Dėl to atsiplešia skardinio stogo lakštas ir pradeda daužytis, sukeldamaas bauginantį garsą. Tenka lipti ant stogo taisyti - tobulas scenarijus siaubo filmui (trūko tik vaikų-zombių). Dėl šalčio nepavyksta užmigti, nepadeda net tai, kad apsirengėm visus rūbus. Bastytis po himalajus su vasariniu miegmaišiu - pasityčiojimas iš kalnų. Ryte, susirenkam šmutkes ir skubam link civilizacijos, kur žinom, gausim maisto, bus šilta, gal net lova. Iš viso žygyje praleidžiam 20 dienų. Šį kart kalnams nebuvom pasiruošę. Tačiau iškęstus sunkumas ir įgytą patirtį, paverčiam išmintim, kurios sėdėdamas namie, ko gero, neįgautum. Kitą kart jau žinosim kaip elgtis ir ką turėti kalnuose. Kaip yra pasakęs Mirza Galib - "Be kančios žmogus yra nieko vertas".
Po 12 valandų intensyvaus leidimosi žemyn, pasiekiam miesteliūkštį - civilizaciją. Sukertam po didžiulį puodą ryžių ir susirandam 5 žvaigždučių viešbutį. Kad nuimtumėm įtampą išgeriam po bonką stipraus alaus ir užmiegam.
Ryte, šokam ant išklerusio autobuso stogo (įprastas keliavimo būdas Nepale, nes viduj sėdi tik senukai, bobos ir vaikai). Ant stogo reikia būti ypač akylam ir karts nuo karto palenkti galvą idan neužkliūdytum elektros laidų. Nevisada visiems tai pavyksta, bet gerai, kad Nepale elektros tiekimas būna tik porą valandų per dieną. Smagu ant stogo stebėti vaizdus ir jausti gaivinantį vėją plaukuose, nes čia, jau karšta. Tokiu būdu atsikratom į miestelį Barabisę. Susirandam pigų kambarį, kuriame laukia prizas siurprizas - jo didenybė Televizorius. Ne bet koks, o su kabeline! Taip ir leisdavom dienas, prilipę prie ekrano. Peržiūrėjom daug filmų, muzikos klipų, netgi pavyko pamatyti Barselonos, Madrido Real mačus, Linkin Park koncertą Maskvoje, Britų muzikos apdovanojimus 2012 ir begale laidų apie nieką. Atsiplėšdavom tik kai reikėdavo eiti pavalgyti pas vietinę bobikę, kuri aplinkiniams išdidžiai skelbdavo, jog šitie du balčiai kalba nepalietiškai (bekeliaudami po kalnus, buvom priversti išmokti pagrindines frazes ir žodžius).
Atgavę jėgas ir pasibaigus televizoriaus manijai, iškeliaujam prie Tibeto sienos, miestelį, pavadinimu Tatopani. "Tatopani", išvertus iš nepali kalbos, reiškia "karštas vanduo". Tuo jis ir garsėja - karštomis versmėmis. Sumokam po 20 rupijų ir leidžiamės su rankšluosčiais rankose link versmių. Įsivaizduojam, kad rasim kažką panašaus į džiakudzį vonias ir akmenimis grįstus, kunkuliuojančius baseinėlius. Bet nerandam. Randam tik kelis nutriušusius viešuosius dušus ir būrį besiturškiančių budistų vienuolių (tų vienuolių pilna visur, išskyrus vienuolynus).
Kitą dieną sumąstom aplankyti įžymųjį kiniečių turgų. Pėdinam 4 km, susilieję su vietinių būriu. Aplinkui daug kareivių. Pusiaukelėj, ant didžiulio tilto, prišoka kiniečių kareiviai ir liepia rodyti pasus. Nustebę apsidairom ir pamatom, jog stovim už raudonos linijos. Instinktiškai stryktelim atgal ir čia jau Nepalo kareiviai klausia iš kur essam. Vienas iš jų išsitraukia telefoną ir skambina kažkam. Mes nieko nelaukiam ir nešam kudašių namo. Tokiu būdu, kelias sekundes, pabuvom kiniečių okupuotame Tibete. Keista, kad nesusipratom, jog kiniečių turgus yra Kinijoj...
Tatopanyje, kambaryje, gyvenom ne vieni. Kartu būdavo ir tuntas pelių. Jos mums būtų netrukdę..., bet tai kam reikėdavo taip garsiai cypt naktimis ir šokinėt ant galvų?
Neapsikentę pelių įžulumo, išvykom atgal į Katmandų. Čia dabar ir esam. Lyg namo būtumėm grįžę: viskas pažįstama, gatvės jau išvaikščiotos. Gyvenam rajonėlyje, kuris 1970 - aisiais buvo vadinamas hipių rojumi. jų čia būdavo tiek daug, kad net netilpdavo ir miegodavo bet kur: ant šaligatvių, tvorų, suoliukų. Hipiškoji dvasia čia ir dabar sklando ore, sumišusi su anų laikų nostalgija.
Nieko per daug ir neveikiam - slampinėjam po turgelius, o kartais užsiropsčiam ant šventyklos ir stebim margaspalvę fauną: gatvės prekeiviai, turistai, keliautojai, seni hipiai, budistai, hinduistai, valkatos, karvės, balandžiai, šunys - nieko netrūksta. Gal tik kūgelio su kefyru.

Peace.

katmandu

katmandu

krioklys

chautara

raitelis be galvos

     

jaucio guolis

kazkur kalnuose

dieviskas vaizdas

batai

liutis ir krusa

po sventyklos stogeliu

tatopanis

kelias i kinieciu turgu

:)

bomzo paketas

"vartai" is krioklio

katmandu

sherpu apleista mokykla

5 zvaigzduciu viesbutis

po bonkos alaus

tatopanis

upe

upe

graziausia stovyklaviete

ta pati upe is virsaus

po sventyklos stogeliu, uzklupus liuciai

katmandu

kazkur kalnuose

uzbarikaduotos durys

su pizamom

Pirmieji įspūdžiai iš Nepalo

Indijos - Nepalo sieną kertame pėstute. Ar dėl tamsos, o gal čia tokia tvarka: niekas mūsų nei stabdo, nei klausia kur einat. Migracijos postą tenka susirasti patiems,gal viza pravers, pamastom. Migracijos poste, prie prožektorių šviesos pildant dokumentus vizai, kyla įtarimas: " kažkas čia netaip". Nei elektros, nei kompiuterių, o ir darbuotojai civiliais rūbais. Tad prieš mokėdami pinigus, pasitiksliname, - "ar čia tikras pasienio postas?". Tuo sukeldami juoko bangą. Tačiau po Indijos, turbūt dažnas ateina su lengva paranoja.

Rytiniu autobusu iškarto vykstame į Katmandu. Pasinaudojame dar kelionės pradžioje keliautojų suteiktomis rekomendacijomis nakvynei. Kurios labai pasiteisino, nes išvengėme pagrindinio turistų rajono, kur didžiausias šurmulys. Užtat mėgavomės savo ramia gatvele, nuo kurios netoliese buvo visos mums reikalingos vietos. Gal išvarge nuo nakvynių kąsnakt kitoje vietoje, Katmandų užsibūname apie savaitę. Katmandu miestas gražus, bet netoks mistiškas kokį vaizduotė jį piešė prieš atvykstant. Gatvėse šurmulio ryškiai mažiau nei Indijoje, žmonės ramesni. Kolkas nepasitvirtina gandai, jog Nepale viskas žymiai pigiau ir žmonės nuoširdumo etalonai. Bet juk buvome tik didžiausiame mieste, o patirtis rodo, miestai visur vienodi. Vos nenusiperkame leidimo vaikščioti ir įėjimo į Lang Tang nacionalinį parką. Tačiau susivokiame, Nepalas tai vienas didelis trekas, tad nusprendžiam neremti sistemos ir atrasti savus kelius.  O beje, į parkus galima patekti ir apėjus patikrinimo postus, vietinių takais.

Pasirūpiname tikslesniu žemėlapiu ir patraukiame toliau nuo Katmandu, į miesteli pavadinimu Nagarkot. Plano kontūras: mažais takeliais artėti prie Tibeto sienos, o užsinorėjus pasukti kitur.

Pirmoji stovyklavietė

Jau pirmają dieną prie mūsų prisijungia kompanionė "Raimonda". Juoda kalaitė, kuri nuo mūsų nenutoldavo, kartu ilsėdavosi ir eidavo šalia. Taip tryse kilom ir leidomės kalnais, o vienoje atkarpoje turėjome net aštuonias moterėles einančias iš paskos ir isteriškai krizenančias, mums pasukus blogu keliu. Buvo ir miestelis iš laukinių vakarų, su viena gatve ir namais šalia. Eidami jos viduriu, buvom akylai stebimi iš abiejų pusių, net vaikai sustingdavo. Trūko tik vėjo blaškomų krūmokšnių ir šerifo. Miestelis įsikūres prie kabančio tilto per upę. Ar išsiblaške, ar dėl vaikų klausinėjimo, per vėlai susisgribom, jog Raimondai baisu eiti siūbuojančiu taku. Raimondai pamačius , jog vienas mūsų jau kitame  krante, šoko į sraunią upę. Mums beliko tik stebėti ar ji išsikrapštys. Stipriai apdaužyta ir tolokai nuo tilto, tačiau išsikrapštė, bei iškart šovė it strėlė pas mus. Atrodo jog ne šiandien susitikom, o kartu užaugom. Keista, kaip toks stiprus ryšys atsirado taip greitai. nakvynei radome pašiūrę Raimondai, šalia pasistatėme ir savo palapines. Kol ruošėme stovykla, Raimonda jau miegojo susisukusi, vienodu atstumu nuo abiejų palapinių. Nakti lijo. Bemiegant, išgirdome trumpas pjautines su neatpažintu žvėrimi. Nuo tada Raimondos nebematėme. ( Kad vandens ir maisto tau nestigtu.)

Pametėm kelią, tad ėjom, bridom, upės vaga. Raibsta akys nuo nepaliečių moterų, ar dirbtu ryžių laukuose, ar turkštusi upėje, ar temptu sunku nešulį į kalną, visos rodos it tobulai nulietos. Nakvynei radome nuostabią vietą prie upės. Gera vieta sveikuoliškai apsiprausti ar tiesiog parymoti. Nakti vėl lijo, vėl šlapom. Ryte prabudom nebe prie skaidraus vandenėlio, o prie purvo upės. Rytą teko praleisti džiovinantis.

Džiovinamės

Antroji stovykla

Trečioji (šlapiausioji) stovykla

Prieš piet pradėje eiti, taip ir kilome į nesibaigianti kalną. Neužtike didesnių gyvenviečių, mitome tik sausainiais ir vandeniu. Taupi ir sunkka diena. Įsikūrėme mažame miškelije ant kalvos. Nakti lijo. Kas nebuvo sušlape, sušlapo. Viena palapinė pasirodė perlyjama, kitoje atsiranda balos. Esam priversti pasukti į didesni miesta išsidžiovinti, bei išsiaiškinti iš kur tas lietus kiekvieną nakti iš giedro dangaus, ir dar patobulinti žygio ekipiruotę.

Ėjome i Chautara, miesteli kuris pasirodė yra toliau nei manėme. Praleide progą įsikurti stovyklą tinkamu metu, vėliau neradus patogios vietos, užklumpa tamsa. Lieka tik eiti iki Chautaros ir rasti nakvyne ten. Kambaryje kartu nakvoja draugiškas nepalietis. Laužyta anglu kalba paaiškina, jog dirba socialinį darbą. Užrašo mums savo adresą ir pakviečia apsilankyti, kai galėsime. Ryte apžiūrime miestelį atidžiau. Nepale žmonės neturtingi, bet kaip ir visame pasaulyje ant alaus žmonėms visur užtenka. Aludžių daugiau nei parduotuvių, o alaus kainos palyginus su maisto yra kosminės. Vienas butelis gali būti nuo 4 iki 9 Lt. Mūsų skaičiavimu: pusryčiai, pietus ir vakarienė arba stogas virš galvos nakčiai ar dviems. Bet nepaliečiams tai nė motais.

Betobulindami savo ėjimo kelią, internete pastebime, kad beveik identišką mūsų maršrutą, žmonės perka iš agentūrų už 1090 USD. Žemėlapis apie 2,5 USD. Šiektiek sutaupėme.

P.S. Balandžio 12 d. sutikome Nepalietiškus Naujus metus. Įdomių 2069-ūjų!

Momo valgymas, Katmandu

Namų balkonas, chautara.

Žygio antros dienos kelias

tiltukas

Pridėti antraštę