Sikkimas ir atokių vienuolynų lankymas

Važiuojant į Gangtoką yra, kur paganyti akis. Didžioji dalis kelio vingiuoja šalia kalnų upės, kuri tiesa jau netokia vandeninga, kokia buvo praeitį. Tą byloja likusios vandens atžymos ant tiltų, kurios gerokai virš dabartinio lygio, o juk pavasaris. Gantokas galėtu būti gražus europos miestelis. Tai, kad čia jau panašu į europą, šiektiek keičią kelionės dvasią. Tarp prekybos centrų ir išsipusčiusių žmonių, sunku jaustis pasaulio tyrinėtojais. Tačiau balanso suteikia aplinkui stūksančios kalnų viršūnės ir mintis neužsibūti, o traukti į atokesnes vietas.

Šioje Indijos pusėje, Sikkimo regione pačių Indų nesimato daug. Dauguma gyventojų Nepalo ar Kinų kilmės. Gal dėl to ir šiukšlių aplinkui mažiau, ir žmonės tvarkingesni. Aptinkame čia ir prekybos centrų, į kuriuos užsukame pasižvalgyti. Išsisklaidžiuis pradiniai euforijai, pradedame pastebėti įdomius dalykus. (Pradžioje lakstėme, lyg maži vaikai išvydė tokią gausybę prekių).
Prekybcentrio įdomybės:
* Dauguma prekių brangesnės, nei lietuvoje, net ir anakardžio riešutai augantys čia pat indijoje. ( Galbūt prekybos centrai skirti, tik vietiniams turčiams. )
* Mažesnės pakuotės, kainuoja pigiau, nei didelės.
* Pilna jaunų budistų vienuolių su mobiliaisiais telefonais. ( Iš kur pas juos pinigai, ir kam jiems telefonai. )
* Apsauga. Įeinant patikrina. Susimokėjus gauni štampą, jog sumokėjai, kurį parodai apsauginiui. Patikrines jis  uždeda dar vieną ženklą, kurį parodęs sekančiam apsauginiui, esi išleidžiamas.
* Stebina ir atvykusios šeimos, besifotografuojančios prie įėjimo.

Viltis, pabėgti iš Gangtoko greitai griūna, kaip kortų namelis. Pasirodo, beveik kiekvienam žingsniui žengti,  reikalingas vienoks ar kitoks leidimas. Norint nuvykti į mus dominančias vietas, reikia pirkti leidimą įvažiuoti, samdyti gidą ir privatų džipą. Net neleidžiama važiuoti su vietiniais, vienu transportu, kas aišku yra daug pigiau. Neprisidedame, prie pasaulio idiotizmo proveržių, ir pasižymėja vietas kurioms nereikalingi leidimai išeiname. Viduje paliekame, su indų biurokratizmu, tebekovojantį prancūzą. Gantoke, tenka praleisti dar bent dieną, nes pakerta baisi liga. Nors ir nepasveike, bet noras ištrūkti laimi ir vykstame į bene vienintelį trekingą, kur nereikalaujamas gidas.

Vienuolynų trekas. Kaip žinia, vienuolynai statomi nebetkur, o ant sunkiai įžengiamų kalnų. Pradinis taškas Pellingas, kuriame atsiveria puikus vaizdas į Kanchendzongos viršukalnę ( trečia pagal dydi viršūnė pasaulyje), bei dar keletą nemenkų kalnų, kurių pavadinimų nepamenu. Pirmai trekingo  dienos pusei apibūdinti, žodis "ėjimas", netinkamas. Labiau atitinkantis realybę,- lėtas kritimas žemyn. Tačiau gamta puiki, o kalnų žmonės draugiški. Visiems įdomu iš kur esi, ir kur eini. Slėnio apačioje jėgas atgauname įmerke kojas į vėsu kalnų upės vandenį. Nukrite į žemiausią tašką, likusią dienos dalį, ropščiamės į kito kalno viršūnę. Čia tyvuliuoja šventas budistų ir hindų ežeras, kurio forma primena basos pėdos atspaudą, o šalia įsikūres moterų vienuolynas. Dar neiženge į kaimelį, sutinkame sesutę latvę, su kuria maloniai pabendraujame. Bei jos įtakoti, nakvynės ilgai neieškome, o apsistojame pirmoje troboje įžengus į kaimelį.

Pasiliekame dienai pailsėti. Pailsėti nepavyko, nes paklydome džiunglėse ieškodami urvų. Išsikrapštom iš džiunglių, tik temstant. Antrają dieną einame, link Youksom miestelio, kuris įžimus savo seniausiu sikkimo vienuolynu. Sutinkame nemažai pažystamų veidų.Daug vaikštančių nėra, tad su tais keliais esi beveik priverstas susipažinti. Tryse apsistojame vietinės šeimos namuose. Keli vaikai tikriausiai buvo išvaryti miegoti į kitus kambarius. Visi kiūtojome virtuvėje ir stebėjome gaminamą vakarienę.

Trečiają dieną "nusižudom". Alpinizmą baigiam Tashidinge, nes toliau jau reikalingi kiti leidimai. Gamtos vaizdai pribloškiantys, tik kopiant nevisada būdavo laiko pasigrožėti. Kadaise buvęs trekingas ispanijoje, dabar atrodo it lengvas pasivaikščiojimas, palyginus su šiuo. Kelias dienas pailsėjome nieko neveigdami, o šiandien pajudame, link Nepalo sienos.

Žygio įsimintiniausia ir dažniausia frazė: Gal gana durniuoti, nebedurniuojam?:)

pakirsti baisios ligos

prieš įžengiant į džiungles

Tyras kalnų krištolo vanduo

Kanchendzonga

krite šunys

Sunkiai pasiektas vienuolynas, šiektiek apgriautas po žemes drebejimo

Darjeelingas

Iš Varanasio, traukiniu iškeliaujam į Darjeelingą. Traukinys pilnas keleivių. Dar niekad neteko važiuoti tokiu, žmonių pritvinkusiu vagonu. Indai kantrūs ir prie spūsčių pripratę žmonės, ir kai užmini jiems ant kojos ar rankos, jie neburba ir nepyksta, o priima tai kaip natūralų dalyką. Vargais negalais prasigrūdę ir atsikovoję savo vietas, užmiegam (eilinį kartą nuo triukšmo ir klegesių gelbsti mp3 ausinukas).
Rytas maloniai nustebina. Vagonas pustuštis, visi indai pradingę, likę tik kalnai šiukšlių (švara jie toli gražu nepasižymi). Už lango matosi pievos, ryžių laukai ir vienas kitas nepažįstamas medis. Užplūsta pavasarinės nuotaikos.
Taip davažiuojam Siligurio miestą, kur bandom susirast autobusą, nuvešiantį mus į Darjeelingą. Vietiniai atkakliai tvirtina, kad tokio autobuso nėra ir vienintelis būdas - pasinaudoti taksi. Kadangi esam nebenaujokai kely, tai į tokias kalbas nebereaguojam. Paklaidžioję susirandam autobusų stotį ir sužinom, jog autobusas į Darjeelingą tikrai yra. Iki jo dar porą valandų, tad iš neturėjimo ką veikti, nusprendžiam pamokyti piktadarius. Susirandam vieną iš tų, kuris aiškino, jog nėra jokio autiko į Darjeelingą ir papasakojam jam, kad autobusas yra, važiuoja kiekvieną dieną, tokiu ir tokiu laiku ir paklausiam jo, kodėl tu mums, žalty, melavai. Įbedę piktus žvilgsnius laukiam pasiaiškinimo. Indas, turbūt nė nesapnavęs, kad gali taip atsitikti, visiškai sutrinka ir drebančiu balsu kažką nerišlaus pradeda veblenti. Mums net gaila jo pasidaro, tad nebeterorizuojam jo labiau ir paleidžiam. Tas, nuleidęs galvą, kaip mažas vaikas gavęs pylos (nors jam buvo virš 40 m.) nukiūtina savais keliais.
Belūkuriuodami stoty, pamatom prancūzų porą, labai liūdnais veidais. Vėliau jie mums papasakoja, kad vos prieš kelias akimirkas kažkas pavogė jų krepšį, kuriame buvo kamera ir kiti svarbūs daiktai...
Kelias į Darjeelingą labai vingiuotas, pilnas įkalnių ir nuokalnių. Dėl to, kažką net ir supykina...Taip bepykinant atvažiuojam į rūkuose paskendusį miestą. Vieta iš kart patinka, pilna klaidžių takelių, gatvėse švaru, žmonės draugiški, o moterys dailios, kaip iš Cosmopolitan žurnalo. Dauguma pastatų anglų statybos, tad ši vieta labai panaši į europietišką miesteliūkštį.
Vieną sykį slampinėdami po apylinkes, užklystam į budistų vienuolyną. Ten sutinkam labai energingą, linksmų plaučių senuką-raktininką. Jis papasakoja apie vienuolyno gyvenimą, išdėsto pagrindines budizmo tiesas ir galop išduoda savo gyvybingumo receptą - "Kiekvieną rytą užsiėmu joga, medituoju ir darau kvėpavimo pratimus" ir čia pat kelis iš jų pademonstroja ("valantysis kvėpavimas"). Jam 72 metai, bet tokio žvytraus senioko dar neteko sutikti.
Aplink Darjeelingą stūkso galingi himalajų kalnai, tad nuspendžiam leistis į kelių dienų kalnų žygį. Susiruošiam, susiplanuojam nakvynės vietas ir jau gyvenam žygio nuotaikom...bet šį planą niekšingai sužlugdo vietinė valdžia, kuri mums neduoda leidimo vien dėl to, kad neimam gido. Tokiu būdu jiems iš mūsų jokio biznio. Indijoje labai populiarus posakis - "In India everything is possible"...ir mes daug kartų įsitikinom, kad tai tikra tiesa...bet tik iš blogosios pusės.
Rytoj išvykstam gylyn į himalajus, miestelį vardu Gantokas.

Leiskit i Tevyne :D

kelione i Darjeelinga

Darjeelingas

Atokvepis

vienuolyno vartai

musu kambarys

Svečiuose pas Karlsoną

Kažkuo pralinksminame arbūzų sulčių pardavėją. Šypsena užsikrečiame ir mes. Visai nesvarbu, jog negalime susikalbėti, smagu apsikeisti ir šiltais žvilgsniais.. Tebesišypsodami ir su arbūzų sultymis rankose, tariame sudie, Indijos vandenynui ir linksmajai pardavėjai.

Kelionės tikslą Varanasį, pasiekiame, nei greit, nei lėtai, po trijų parų ir šešių valandų kelionės. Kol dar tempiame nematomą bagažą: prisiminimus europos traukinių, sveiką logiką ir perdėtus lūkesčius, kelionė gali pasirodyti ne sviestu patepta. Tačiau, kai leidomės įsūkami aplink tvyrančios nuotaikos ir mums keistokos tvarkos. Aplanko pasimėgavimas, viskuo aplink: gultas, klegantys Šri lankos piligrimai, rėkiantys pardavėjai, ramūs vienuoliai, pikti kontrolieriai...

Traukinių stoties išėjimą blokuoja autorikšų vairuotojų minia. Išsirinkę vieną jų, pasiekiame naujus namus. Atrodo jauki vietelė su savininku gyvenančiu ant stogo, kurį praminame - Karlsonas. Malonus siurprizas, po ilgos kelionės, bei pirmą kartą per tris mėnesius, aptikti šilto vandens.

Nutare susipažinti su miestu, aplankome kelias šventyklas ir pasiplaukiojam rytiniu Gangu. Susipažindiname su šaunia mergina Stefani, iš Italijos. Kuri viena keliauja du mėnesius po Indiją. Sužavėjo savo pasakojimu, kaip septynis mėnesius keliavo po Australija, gyvendama automobilije. Kartu plaukė ir medikės iš Ispanijos, metus savanoriavusios Indijos ligoninėje, o dabar tiesiog šiaip besibastančios po šalį. Šaunus buvo ir mus vežiojes rikšos vaioruotojas. Patraukęs per danti, kad Lietuvoje mūsų nelaukia žmonos, rėžia savo išmintį: "Nėra žmonos, nėra gyvenimo".

Sekančia dieną su Stefani ir dar Italų pora, keliaujame į už 20km esančią budistų piligrimų traukos vietą. Čia plūsta budistai iš viso pasaulio, pagerbti vietos, kur buda atliko savo pirmają pamoką. Miestelije savo šventyklas pastatė daugybės tautų budistų bendruomenės. Aplankėme P. korėjiečių, Japonų, Kiniečių ir Tibetiečių šventyklas. Visose pasėdėjome, pasidžiaugėme ramuma, grožiu ir lengvumu. Tikra atgaiva palyginus su šimtametėmis europos bažnyčiomis, jų tamsiomis erdvėmis ir per šimtmečius agonijos ir nuodėmių pritvinkusiomis sienomis. Labai įsiminė vienuolynas, kuriame aptikome vien vaikus. Jokio suaūgusio prižiurėtojo. Du vyresnėliai, stovėja prie vartų, leidžia užeiti. Vaikštome niekeno nestebimi, persmelkusi ramybė. Rodos visas Indijos šurmulys, bei nenutylantys mašinų signalai liko už šių vartų. Įženge į klasę išvystame maždaug trečiokų amžiaus vaikus. Kurie piešia, keičiasi "drakonų kovos" lipdukais, kalbasi ir rodos mūsų nė nepastebi. Atsisėdam ir kurį laiką stebim. Jokio rėkimo, jokio stumdimosi ar skubėjimo. Jau dabar jie atrodo pilni harmonijos ir taikos, veidai kupini laimės ir išminties. Nepratarėm žodžio, nenorėdami jiems trugdyti. Pabuve tokiais tyliais, šios nuostabios vietos stebėtojais, pasišaliname susimaste.

Likusią dienos dalį, praleidžiame parke dalindamiesi Indijos patirtimi ir nuotykiais. Atkreipiame dėmesi į girdėtas kalbas, jog Indija tai gyvenimą keičianti patirtis. Visi sutariame, jog mėgaujamės kelione, tačiau nesijaučiame pasikeite. Iš to, Italams gimė puiki įžvalga: Jei Indija tavęs nekeičia, gal nebuvai pasiklydes. Italų porelė lieka nakčiai viename iš vienuolynų. O Mes, prieš griždami  pas Karlsoną, užsukame prie Gango. Pasižiūrime, vykstančią kasnaktinę ugnies ceremoniją.

Likusias dienas leidžiame ramiau. Gatvių žvalgyba ir gyvenimo stebėjimas, prie Gango. Įdomių dalyku ten galima išvysti: ir šunų bandas kovojančias už teritoriją, ir vaiką statanti pilį iš karvės blynų, ir Korėjieti kas žingsni padaranti po tris nuotraukas, ir ...

Žinoma skyrėme dieną ir žmonių deginimo ceremonijos stebėjimui. Sakoma išvydus tai gyvai, pasikeičia suvokimas apie būtį ir gyvenimo laikinumą. Pastebėjome, jog tai nėra taip baisu, kaip įsivaizdavome.
Deginimo ceremonijos įžvalgos:
Kūnai deginami nuolatos, visa parą.
Degantis kūnas nesukelia didelės smarvės.
Procedūrai pakanka, gana mažo laužo.
Kūnui sudegti reikia trijų valandų, lieka tik krūtinės lasta ir klubų kaulai, kurie nuskandinami upėje.
Nėščios moterys, vaikai, raupsuotieji, ir mire nuo gyvatės įkandimo, nedeginami.
Mėgėjišku paskaičiavimu nustatėme, jog šioje Gango vietoje, tūrėtu būti, bent 48 800 000 paskandinti kūnai.

Šiandien išvykstame į Džardžilingą, kur kalnai. Sakoma giedrą dieną, iš ten galima išvysti ir patį Everestą.

*Savaitės frazė išgirsta gatvėje: " I can help you, spend some money".

Varanasio pakrantė

Pridėti antraštę

Ugnies ceremonija

vienoje iš šventyklu

Vaikų vienuolynas

Gatvės vaikėzai

 Blogis