Pushkar ir Jaipur

Pushkar - šventasis indų miestas. Toks šventas, kad net kiaušiniai čia uždrausti. Vidury tyvuliuoja, anot vietinių, labai senas ežeras, kuris labiau panašus į prūdą. Žmonės, iš visos Indijos, traukia prie šito vandens telkinio, nusiplaut blogos karmos. Vietiniai gatvės šventikai neužtrunka pastebėti, mūsų išblyškusius ir dar nelabai barzdotus veidus (kas reiškia, švieži keliautojai) ir nusitempia prie ežero atlikti apsiplovimo. "Old karma end, new starts" - išteplioja kaktas kažkokiu marmalu ir užvynioja ant riešo spalvotų siūlų apyrankę, kuri reiškia, kad galim įeiti į bet kurią jų šventyklą. Už ceremoniją, aišku, tenka susimokėti, dėl ko esam smarkei nepatenkinti - nei mes jos prašėm, nei ji mum reikalinga. Bet šaukštai po pietų. Išeidami nusibraukiam marmalą nuo kaktų ir suvokiam, kad net ir šventikais Indijoje nevalia pasikliauti.
Taip bemąstant susizgrimbam šiandien beęsant kalėdas. Bevakarojant netikėtai atsiranda ir kontrabandinio alaus. Kad ir kur bebūtumėm, šventajam ar nešventajam mieste, jis pats mus susiranda.
Ryte susipakuojam kuprines ir patraukiam į jaukesnį hostelį, pavadinimu Čiačos Sodas. Čia gyvena ir pats Čiača su savo šeima. Kieme ganosi du vėžliai, išdažytais kiautais. Vakarais visi sėdime prie laužo plepėdami arba tylėdami. Taip praleidžiame kelias dienas, besimėgaudami miestelio ramybe. Žmonės čia mielesni ir ne tokie įkyrūs.
Čia pat sutinkam ir naujus metus. Kelios valandos prie laužo su senais Vokiečiais hipiais, vėliau pas Čiačą, sode. Po Naujų nusprendžiam, jog aklimatizacija įveikta ir čia jau užsibuvome, tad sekančią dieną sėdame sausakimšan autobusan, kuris mus išveža į Džaipūrą. Klaidžiodami po Džaipūro stoties rajoną, užtinkame jaukią nakvynės vietą - "Tonys guest House", kuris po kopimo siauru koridoriumi penktame aukšte, pasitinka lemtingu užrašu - "Your Searches Ends Here", bei Bobio plakatu. Puikus ženklas. Ant stogo sodas, visada šiltas termosas arbatos, bei bendros, laužo ugnyje gamintos vakarienės. Būname čia tris paras, aplankom beždžionių šventyklą, kurioje tikrai nėra beždžionių stygiaus. Kaip ir karvių, ožkų, šunų bei pankiškų kiaulių.
Džaipūro zoologijos sodas gana kraupokas. Iš pirmo žvilgsnio, puse gyvūnų jau išprotėję, kiti ant ribos, laikomi siaubingomis sąlygomis - besigananti antilopė su sulaužyta koja ir panašūs vaizdai...Tačiau baisiausia vieta pasirodė sode įrengtas iškamšų muziejus...Turbūt kritę gyvūnai keliauja čia. Vakare gaunam kvietimą apsilankyti vietinėje šventykloje. Tą dieną vyko maisto dalybos. Šioje šventykloje tai vyksta kas du, tris mėnesius. Aprodęs vidų, Tonis pakviečia į atskirą patalpėlę, kurioje, be mūsų, dar yra vyriausiasis šventikas, izraelietė mergina, bei šventiko draugelis. Paserviruojamas pundelis pyragėlių, paskanintų hašišu, bei pasiūloma pypkė. Maloniai atsisakome, nes ne to į Indiją atvykome, tačiau palaikome kompaniją. Izraelietė, pasirodo, nuolatos atvykstanti į Indiją ir šį kartą jau tris mėnesius praleido šioje šventykloje (daugiausiai šiame kambarėlyje). Po kurio laiko, mus pakviečia į pagrindinę salę, kurioje skamba gyva muzika. Susėdam su aukščiausio rango šventikais. Maistas nelabai skanus, tačiau nemokamai prisikemšame pilvus.
Ryt išvykstam toli į pietus (2000 km), ten kur šilčiau.