Pirmieji įspūdžiai iš Nepalo

Indijos - Nepalo sieną kertame pėstute. Ar dėl tamsos, o gal čia tokia tvarka: niekas mūsų nei stabdo, nei klausia kur einat. Migracijos postą tenka susirasti patiems,gal viza pravers, pamastom. Migracijos poste, prie prožektorių šviesos pildant dokumentus vizai, kyla įtarimas: " kažkas čia netaip". Nei elektros, nei kompiuterių, o ir darbuotojai civiliais rūbais. Tad prieš mokėdami pinigus, pasitiksliname, - "ar čia tikras pasienio postas?". Tuo sukeldami juoko bangą. Tačiau po Indijos, turbūt dažnas ateina su lengva paranoja.

Rytiniu autobusu iškarto vykstame į Katmandu. Pasinaudojame dar kelionės pradžioje keliautojų suteiktomis rekomendacijomis nakvynei. Kurios labai pasiteisino, nes išvengėme pagrindinio turistų rajono, kur didžiausias šurmulys. Užtat mėgavomės savo ramia gatvele, nuo kurios netoliese buvo visos mums reikalingos vietos. Gal išvarge nuo nakvynių kąsnakt kitoje vietoje, Katmandų užsibūname apie savaitę. Katmandu miestas gražus, bet netoks mistiškas kokį vaizduotė jį piešė prieš atvykstant. Gatvėse šurmulio ryškiai mažiau nei Indijoje, žmonės ramesni. Kolkas nepasitvirtina gandai, jog Nepale viskas žymiai pigiau ir žmonės nuoširdumo etalonai. Bet juk buvome tik didžiausiame mieste, o patirtis rodo, miestai visur vienodi. Vos nenusiperkame leidimo vaikščioti ir įėjimo į Lang Tang nacionalinį parką. Tačiau susivokiame, Nepalas tai vienas didelis trekas, tad nusprendžiam neremti sistemos ir atrasti savus kelius.  O beje, į parkus galima patekti ir apėjus patikrinimo postus, vietinių takais.

Pasirūpiname tikslesniu žemėlapiu ir patraukiame toliau nuo Katmandu, į miesteli pavadinimu Nagarkot. Plano kontūras: mažais takeliais artėti prie Tibeto sienos, o užsinorėjus pasukti kitur.

Pirmoji stovyklavietė

Jau pirmają dieną prie mūsų prisijungia kompanionė "Raimonda". Juoda kalaitė, kuri nuo mūsų nenutoldavo, kartu ilsėdavosi ir eidavo šalia. Taip tryse kilom ir leidomės kalnais, o vienoje atkarpoje turėjome net aštuonias moterėles einančias iš paskos ir isteriškai krizenančias, mums pasukus blogu keliu. Buvo ir miestelis iš laukinių vakarų, su viena gatve ir namais šalia. Eidami jos viduriu, buvom akylai stebimi iš abiejų pusių, net vaikai sustingdavo. Trūko tik vėjo blaškomų krūmokšnių ir šerifo. Miestelis įsikūres prie kabančio tilto per upę. Ar išsiblaške, ar dėl vaikų klausinėjimo, per vėlai susisgribom, jog Raimondai baisu eiti siūbuojančiu taku. Raimondai pamačius , jog vienas mūsų jau kitame  krante, šoko į sraunią upę. Mums beliko tik stebėti ar ji išsikrapštys. Stipriai apdaužyta ir tolokai nuo tilto, tačiau išsikrapštė, bei iškart šovė it strėlė pas mus. Atrodo jog ne šiandien susitikom, o kartu užaugom. Keista, kaip toks stiprus ryšys atsirado taip greitai. nakvynei radome pašiūrę Raimondai, šalia pasistatėme ir savo palapines. Kol ruošėme stovykla, Raimonda jau miegojo susisukusi, vienodu atstumu nuo abiejų palapinių. Nakti lijo. Bemiegant, išgirdome trumpas pjautines su neatpažintu žvėrimi. Nuo tada Raimondos nebematėme. ( Kad vandens ir maisto tau nestigtu.)

Pametėm kelią, tad ėjom, bridom, upės vaga. Raibsta akys nuo nepaliečių moterų, ar dirbtu ryžių laukuose, ar turkštusi upėje, ar temptu sunku nešulį į kalną, visos rodos it tobulai nulietos. Nakvynei radome nuostabią vietą prie upės. Gera vieta sveikuoliškai apsiprausti ar tiesiog parymoti. Nakti vėl lijo, vėl šlapom. Ryte prabudom nebe prie skaidraus vandenėlio, o prie purvo upės. Rytą teko praleisti džiovinantis.

Džiovinamės

Antroji stovykla

Trečioji (šlapiausioji) stovykla

Prieš piet pradėje eiti, taip ir kilome į nesibaigianti kalną. Neužtike didesnių gyvenviečių, mitome tik sausainiais ir vandeniu. Taupi ir sunkka diena. Įsikūrėme mažame miškelije ant kalvos. Nakti lijo. Kas nebuvo sušlape, sušlapo. Viena palapinė pasirodė perlyjama, kitoje atsiranda balos. Esam priversti pasukti į didesni miesta išsidžiovinti, bei išsiaiškinti iš kur tas lietus kiekvieną nakti iš giedro dangaus, ir dar patobulinti žygio ekipiruotę.

Ėjome i Chautara, miesteli kuris pasirodė yra toliau nei manėme. Praleide progą įsikurti stovyklą tinkamu metu, vėliau neradus patogios vietos, užklumpa tamsa. Lieka tik eiti iki Chautaros ir rasti nakvyne ten. Kambaryje kartu nakvoja draugiškas nepalietis. Laužyta anglu kalba paaiškina, jog dirba socialinį darbą. Užrašo mums savo adresą ir pakviečia apsilankyti, kai galėsime. Ryte apžiūrime miestelį atidžiau. Nepale žmonės neturtingi, bet kaip ir visame pasaulyje ant alaus žmonėms visur užtenka. Aludžių daugiau nei parduotuvių, o alaus kainos palyginus su maisto yra kosminės. Vienas butelis gali būti nuo 4 iki 9 Lt. Mūsų skaičiavimu: pusryčiai, pietus ir vakarienė arba stogas virš galvos nakčiai ar dviems. Bet nepaliečiams tai nė motais.

Betobulindami savo ėjimo kelią, internete pastebime, kad beveik identišką mūsų maršrutą, žmonės perka iš agentūrų už 1090 USD. Žemėlapis apie 2,5 USD. Šiektiek sutaupėme.

P.S. Balandžio 12 d. sutikome Nepalietiškus Naujus metus. Įdomių 2069-ūjų!

Momo valgymas, Katmandu

Namų balkonas, chautara.

Žygio antros dienos kelias

tiltukas

Pridėti antraštę

Manifestas Indijai

Taigi, Indija...Kad ir kaip stengčiausi, ką nors gero apie ją pasakyti, niekas nešauna į galvą. Norėjau paminėti gražius paplūdymius, bet prieš akis bumpteli toks vaizdas: tuntas indų, kakojančių jame rytais ir pasivaikščiojimas paplūdymiu tampa - "Kaip čia neužminus ant šūdo."
Niekam nerekomenduočiau važiuoti į Indiją, nebent tiems kas nori užsigrūdinti savo būdą ir pasitikrinti kantrybės bei toliarancijos lygį. Tiek daug šiukšlių, puvėsių, smarvės ir tiesiog gatvėse myžančių žmonių, turbūt niekur nerasi. Dar nebent Indonezijoje - taip bent jau tvirtino vienas sutiktas keliautojas prancūzas. Ir tikrai nemanau, jog tai dėl per didelio žmonių skaičiaus ar skurdo. Nes savo aplinkai susitvarkyti pinigų nereikia. Reikia tik noro. Bet iki to noro indams dar toli, kaip iki mėnulio. Negi taip sudėtinga, kai iš važiuojančio automobilio meti plastikinį butelį, užduoti sau klausimą - "Kas jį po to paims? Ir jei mūsų virš 1 milijardo ir visi mėtysim butelius pro langą, tai kas juos surinks?". Gal atsiras dar vienas Gandis ir suorganizuos šiukšlių rinkimo akciją? Neatsiras, o jei ir atsiras, indai jį ir vėl nušaus. Priėjau išvados, jog pas juos tai įprasta. Neįtikėtinai daug politikos, visuomenės veikėjų, kurie kovoja su korupcija, neteisybe ir siekia teigiamų pokyčių, Indijoje baigia savo gyvenimus su kulka krūtinėj. O po to, muziejuose, eksponuojami jų kulkų suvarpyti rūbai. Trūksta tik užrašo - "Va ir šitą patvarkėm"...
Kalbant apie maistą, tai gan dažna situacija, kai prie mūsų įkyriai pristodavo elgetos prašantys pinigų ir kai pasiūlydavom savo buterbrodą, jie neimdavo ir sakydavo, kad mums pinigų duok, o ne buterbrodą. Patys vietiniai dirbantys indai skųsdavosi, kad tie "elgetos" uždirba daugiau nei jie. O ir iš bado mirštančiųjų gatvėse neteko matyti, kas dažnai pasakojama apie Indiją. Pačiose paprasčiausiose užkandinėse, maisto porcijos ryškiai per didelės, be vargo užtektų 2-3 žmonėms. Tačiau vietiniams tas rūpesčių nekelia, todėl gatvėse tiek daug jų, su išpampusiais, blizgančiais pilvais.
Patys vargingiausieji taip desperatiškai trokšta išbristi iš skurdo, kad dėl pinigo pasiryžę bet kam. Dėl to, milijonų milijonai sukčių ir melagių tyko pakampėse. O turčiai tokie kvailai kičiniai, kad net juokas nebeima. Būriais traukia su šeimomis prie prekybos centrų idan nusifotografuotų. Visiška tuštybė ir mėšlungis.
Ir kur tas taip išgirtas indų dvasingumas? Neradau aš jo nei nuo hašo pageltusiose hinduizmo šventikų akyse, nei pas "atsiskyrėlius-jogus", nuo ryto iki vakaro kaulijančius iš turistų pinigus. Ir iš kur pas budistų vienuolius išmanieji telefonai? Ir kam jie jiems reikalingi? Vienuolis gi tas, kuris atsisakė viso materializmo ir savo gyvenimą paskyrė dvasinei praktikai. Kartą, vienuolyne, radom tuščią alaus bonką prie altoriaus...Tad jei kas indus asocijuoja su Gandžiu, tas Indijoj gaus skaudų antausį nuo panelės realybės.
Gal kas pagalvos - "A, tai buvai tik ten, kur blogos vietos". Nė velnio, keliavom bet kur, per daug neplanuodami ir nieko nesitikėdami. Vadinasi imtis objektyvi ir atsitiktinė. Aišku turistams keliaujantiems per agentūras susidaro visai kitoks vaizdas (gal). Net nesusidaro, o agentūros tau jį sudaro. Ką norėsi matyt, tą ir pamatysi, ko nenorėsi - nuslėps. Bet čia irgi tuštybė ir mėšlungis. Jei šitaip elgsies ir gyvenime, ateis akimirka, kai nebepavyks pabėgti ir Tiesa tau tvos su beizbolo lazda per žandikaulį, už visus tuos Vengimo metus. Geriau jau susikaut su ja, kol dar esi jaunas ir turi jėgų, nes ji nesensta. Bet aš čia jau nukliedau į šalį...Trumpai tariant:
Gerbk žemę ant kurios stovi ir nešyk ten kur valgai - tiesa, kurios indai taip ir neatrado. Ko gero, pirmiausiai skurdas atsiranda ne gatvėse, o širdyse.