Paplūdimys

Gyvenimas paplūdimį, bambukų ir palmių lapų trobelėje, užliūliuoja savo ramumu ir paprastumu. Vieninteliu dienos rūpesčiu tampa - kokį valgį pasirinkti pietums. Bangų mūša, smėlis plaukuose, žvaigždėtos naktys ir bananų blynai...Pastebim, kad Grįžulo Ratai čia aukštyn kojom, ir visiems taip gerai žinomas Samtis, čia jau Nebesamtis...
Vieną sykį, ramų gyvenimą ir miegą, sudrumsčia kažkieno klyksmas, vidury nakties - "Fire!Fire!". Užsidegė kaimynų trobos. Per miegus griebiam būtiniausius daiktus (gerą turėti mažai daiktų: kuprinė ant pečių, batai rankoje ir miegmaišis pažasty), nunešam juos į saugią vietą, čiumpam viedrus ir pradedam ugniagesių karjeras. Klyksmai, stresas ir ugnies liežuviai sklando nakties tamsoj. Po kiek laiko gaisrą užgęsinam, bet trobos, su visais keliautojų daiktais, sudega visiškai. Vienas iš keliautojų, praradęs visus daiktus ir pasą, pasiskundžia: "Vos tik atvykau į Indija - pertrenkė automobilis, teko skambint tėvams...O ką dabar reiks pasakyt?.."Juokas pro ašaras, bet visko būna, dar niekad taip nebuvo, kad nebūtų...O mūsų nuostoliai menki: pametu rankiniu būdu pakraunamą prožektorių (prie kurio buvau itin prisirišęs), išsiterliojam rūbus moliu, gaunam po dozę adrenalino ir kitą rytą maudžia raumenis (dėl itin uolaus vandens viedrų nešiojimo).
Po gaisro, praėjus kelioms dienoms, nuspręndžiam, kad gana jau to paplūdimio ir patraukiam į unikalų miestelį Hampi, kuris yra už 300 km. Tuos 300 km, dardam 9 valandas autobusu. 33 km/h - toks jau tas judėjimo greitis Indijoje.
 OM.