Prieš palikdami Hampi, nusprendžiam dar sykį užkopti į šventyklą ant kalno, nuo kurios atsiveria pasakiškas vaizdas. Taip ir padarom. Ant kalno sutinkam šveicarą, kuris naudoja seną juostinį fotoaparatą-muilinę. Paaiškina, jog jam daug maloniau turėti "gyvas" nuotraukas, nei kad laikyti jas kažkur kompiuteryje, kur jų greičiausiai niekad nežiūrės. Teisybės tame yra. Įsikalbėjus, dar papasakoja, kaip jam sunku keliauti su su trim mergom. Skiriasi norai ir komforto poreikis. Jam labiau norisi bastytis po atokias vietas, o jas traukia į miestus, parduotuves, barus...Kelis sykius riebiai nusikeikia ir prisižada kitąsyk keliauti vienui vienas. Paliekam šveicarą ant kalno, grožėtis saulėlydžiu, nes mūsų jau laukia autobusas į kalnų miesteliūkštį Kodaikanal. Kaip jau įprasta, autiku kratomės (tiesiogine žodžio prasme) visą naktį. Miestelyje, po ilgų paieškų, atrandame gan pigią nakvynės vietą, netoli ežero. Nusimetam sunkias, prakaitu permirkusias kuprines ir patraukiam pasižvalgyti po apylinkes. Pastebim, kad čia itin daug indų turistų ir labai mažai iš kitur. Dar pastebim, jog čia daug bažnyčių, katalikiškų mokyklų, kryžių ir panašios atributikos. Suprantam - čia vyraujanti religija katalikybė. Ir vištienos čia jau galima laisvai nusipirkti, kaip ir alaus ar stipresnio gėrimo. Gatvėse gan dažnai sutinkam girtus indus, ko nebuvom matę Indijoj iki tol. Padarom išvadą, jog katalikybė ir girtuoklystė turi kažkokį keistą ryšį...
Savo nakvynės vietoj turim židinį, tad nusprendžiam susiveikti malkų. Kieme pamatom geltonai apsirengusį berniūkštį. Paprašom jo parduoti malkų. Sandėris pavyksta, o berniūkštis pasirodo kuklus, draugišks ir geros dūšios, tad duodam jam 20 rupijų ant limonado... ir padarom didžiūlę klaidą, nes ryte, berniūkštis jau laukia mūsų prie vartų, kvailai išsiviepęs ištiesia ranką ir sako - "tips"... Susiėmam už galvų ir pradedam graužtis, kad sugadinom vaiką, iš kuklaus ir draugiško berniūkščio, pavertėm jį kvailai išsiviepusiu pinigų kaulintoju. Šitą pamoką įsimetam atmintin.
Kodaikanalo įžymybė ezeras, nepadaro mums įspūdžio, tokių ir gražesnių - pilna Lietuvoj. O ir aplink esantys kalnai, nuotraukose kompiuteryje, atrodė daug gražesni nei realybėj... Tad praleidę čia tik porą dienų, sėdam į išklerusį autiką ir išvažiuojam į patį Indijos pietų galą. Kelias pasitaiko ypač duobėtas ir ilgas. Autobuse veikia žadintuvas - kas kažkiek laiko taip kresteli, kad sumigusius indus išmeta gerą pusmetrį į orą, išsviesdamas juos iš sėdinių. Porą kartų tokiu būdu vos neišsidaužau dantų. Kelionės tikslą pasiekiam vidury nakties. Gatvėse pilna indų, rikšų, užkandinių - turbūt jie čia niekada nemiega. Vienoj užkandinėj, beieškodami nakvynės, pamatom didžiulius raudonus bananus. Tokių dar nebuvom niekur matę, tad nusiperkam po vieną, sukemšam į pilvus ir pavadinam juos Bananoidais. Netrukus randam kur pernakvot, nusimetam kuprines ir iš nuovargio nekreipdami dėmesio į uodų puolimą, užmiegam gilaus miego. Čiūčia liūlia.
Prabundam vakarop, keistai apspangę išsvirduliuojam į gatves. Užkertam bananoidų ir nueinam į paplūdymį. Šioje vietoje susikerta trys vandenynai: Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir bengalijos įlanka. Visi jie skirtingų spalvų. Vaizdą taip pat puošia čia pat esanti sala, kurioje stovi didžiulė statula, kurios kilmės, dėl tingumo, taip ir neišsiaiškinom.
Mūsų jau nebestebina indai prašinėjantys kartu nusifotografuoti, bet šį kart ir jie persistengė... Tupim sau ant kelkraščio bevartydami žemėlapį, kai prie mūsų prieina nemažas indų burys, kraipydami galvas, spaudžia rankas, fotografuoja, dėkoja lankstydamiesi, sako, jog vienas iš mūsų panašus į Fidelį Kastro, o kitas į Leniną. Viens indas atsitempia vaiką (kaip supratau sūnų), griebia jo ranką ir sako jam - "Angel, Angel" ir per prievartą tiesią išsigandusio vaiko ranką link manęs. Stovim apstulbę ir kai indai pradeda bučiuoti rankas, susižvalgom ir nešam kudašių kuo toliau nuo šių pamišusių indų.
Rytoj, traukiniu bandysim pasiekt Varanasį, (už 2500 km nuo čia). Norim pamatyt žmonių deginimo ceremoniją prie Gango upės. Laukia ilgas kelias.
Savo nakvynės vietoj turim židinį, tad nusprendžiam susiveikti malkų. Kieme pamatom geltonai apsirengusį berniūkštį. Paprašom jo parduoti malkų. Sandėris pavyksta, o berniūkštis pasirodo kuklus, draugišks ir geros dūšios, tad duodam jam 20 rupijų ant limonado... ir padarom didžiūlę klaidą, nes ryte, berniūkštis jau laukia mūsų prie vartų, kvailai išsiviepęs ištiesia ranką ir sako - "tips"... Susiėmam už galvų ir pradedam graužtis, kad sugadinom vaiką, iš kuklaus ir draugiško berniūkščio, pavertėm jį kvailai išsiviepusiu pinigų kaulintoju. Šitą pamoką įsimetam atmintin.
Kodaikanalo įžymybė ezeras, nepadaro mums įspūdžio, tokių ir gražesnių - pilna Lietuvoj. O ir aplink esantys kalnai, nuotraukose kompiuteryje, atrodė daug gražesni nei realybėj... Tad praleidę čia tik porą dienų, sėdam į išklerusį autiką ir išvažiuojam į patį Indijos pietų galą. Kelias pasitaiko ypač duobėtas ir ilgas. Autobuse veikia žadintuvas - kas kažkiek laiko taip kresteli, kad sumigusius indus išmeta gerą pusmetrį į orą, išsviesdamas juos iš sėdinių. Porą kartų tokiu būdu vos neišsidaužau dantų. Kelionės tikslą pasiekiam vidury nakties. Gatvėse pilna indų, rikšų, užkandinių - turbūt jie čia niekada nemiega. Vienoj užkandinėj, beieškodami nakvynės, pamatom didžiulius raudonus bananus. Tokių dar nebuvom niekur matę, tad nusiperkam po vieną, sukemšam į pilvus ir pavadinam juos Bananoidais. Netrukus randam kur pernakvot, nusimetam kuprines ir iš nuovargio nekreipdami dėmesio į uodų puolimą, užmiegam gilaus miego. Čiūčia liūlia.
Prabundam vakarop, keistai apspangę išsvirduliuojam į gatves. Užkertam bananoidų ir nueinam į paplūdymį. Šioje vietoje susikerta trys vandenynai: Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir bengalijos įlanka. Visi jie skirtingų spalvų. Vaizdą taip pat puošia čia pat esanti sala, kurioje stovi didžiulė statula, kurios kilmės, dėl tingumo, taip ir neišsiaiškinom.
Mūsų jau nebestebina indai prašinėjantys kartu nusifotografuoti, bet šį kart ir jie persistengė... Tupim sau ant kelkraščio bevartydami žemėlapį, kai prie mūsų prieina nemažas indų burys, kraipydami galvas, spaudžia rankas, fotografuoja, dėkoja lankstydamiesi, sako, jog vienas iš mūsų panašus į Fidelį Kastro, o kitas į Leniną. Viens indas atsitempia vaiką (kaip supratau sūnų), griebia jo ranką ir sako jam - "Angel, Angel" ir per prievartą tiesią išsigandusio vaiko ranką link manęs. Stovim apstulbę ir kai indai pradeda bučiuoti rankas, susižvalgom ir nešam kudašių kuo toliau nuo šių pamišusių indų.
Rytoj, traukiniu bandysim pasiekt Varanasį, (už 2500 km nuo čia). Norim pamatyt žmonių deginimo ceremoniją prie Gango upės. Laukia ilgas kelias.
kaip as jums pavydziu .tegul jums kelias nesibaigia .hau.
AtsakytiPanaikintiOi, kaip pralinksmino pietų pertrauką šis naujas jūsų įrašas :)))desertui visai norėčiau tų bananoidų..
AtsakytiPanaikintiOgi tikrai..šiek tiek Fidelis Kastro ir Leninas :))))
Labai linksma istorija, laukiu daugiau "Angelų diktatorių" nuotykių :)))
AtsakytiPanaikinti