Kažkuo pralinksminame arbūzų sulčių pardavėją. Šypsena užsikrečiame ir mes. Visai nesvarbu, jog negalime susikalbėti, smagu apsikeisti ir šiltais žvilgsniais.. Tebesišypsodami ir su arbūzų sultymis rankose, tariame sudie, Indijos vandenynui ir linksmajai pardavėjai.
Kelionės tikslą Varanasį, pasiekiame, nei greit, nei lėtai, po trijų parų ir šešių valandų kelionės. Kol dar tempiame nematomą bagažą: prisiminimus europos traukinių, sveiką logiką ir perdėtus lūkesčius, kelionė gali pasirodyti ne sviestu patepta. Tačiau, kai leidomės įsūkami aplink tvyrančios nuotaikos ir mums keistokos tvarkos. Aplanko pasimėgavimas, viskuo aplink: gultas, klegantys Šri lankos piligrimai, rėkiantys pardavėjai, ramūs vienuoliai, pikti kontrolieriai...
Traukinių stoties išėjimą blokuoja autorikšų vairuotojų minia. Išsirinkę vieną jų, pasiekiame naujus namus. Atrodo jauki vietelė su savininku gyvenančiu ant stogo, kurį praminame - Karlsonas. Malonus siurprizas, po ilgos kelionės, bei pirmą kartą per tris mėnesius, aptikti šilto vandens.
Nutare susipažinti su miestu, aplankome kelias šventyklas ir pasiplaukiojam rytiniu Gangu. Susipažindiname su šaunia mergina Stefani, iš Italijos. Kuri viena keliauja du mėnesius po Indiją. Sužavėjo savo pasakojimu, kaip septynis mėnesius keliavo po Australija, gyvendama automobilije. Kartu plaukė ir medikės iš Ispanijos, metus savanoriavusios Indijos ligoninėje, o dabar tiesiog šiaip besibastančios po šalį. Šaunus buvo ir mus vežiojes rikšos vaioruotojas. Patraukęs per danti, kad Lietuvoje mūsų nelaukia žmonos, rėžia savo išmintį: "Nėra žmonos, nėra gyvenimo".
Sekančia dieną su Stefani ir dar Italų pora, keliaujame į už 20km esančią budistų piligrimų traukos vietą. Čia plūsta budistai iš viso pasaulio, pagerbti vietos, kur buda atliko savo pirmają pamoką. Miestelije savo šventyklas pastatė daugybės tautų budistų bendruomenės. Aplankėme P. korėjiečių, Japonų, Kiniečių ir Tibetiečių šventyklas. Visose pasėdėjome, pasidžiaugėme ramuma, grožiu ir lengvumu. Tikra atgaiva palyginus su šimtametėmis europos bažnyčiomis, jų tamsiomis erdvėmis ir per šimtmečius agonijos ir nuodėmių pritvinkusiomis sienomis. Labai įsiminė vienuolynas, kuriame aptikome vien vaikus. Jokio suaūgusio prižiurėtojo. Du vyresnėliai, stovėja prie vartų, leidžia užeiti. Vaikštome niekeno nestebimi, persmelkusi ramybė. Rodos visas Indijos šurmulys, bei nenutylantys mašinų signalai liko už šių vartų. Įženge į klasę išvystame maždaug trečiokų amžiaus vaikus. Kurie piešia, keičiasi "drakonų kovos" lipdukais, kalbasi ir rodos mūsų nė nepastebi. Atsisėdam ir kurį laiką stebim. Jokio rėkimo, jokio stumdimosi ar skubėjimo. Jau dabar jie atrodo pilni harmonijos ir taikos, veidai kupini laimės ir išminties. Nepratarėm žodžio, nenorėdami jiems trugdyti. Pabuve tokiais tyliais, šios nuostabios vietos stebėtojais, pasišaliname susimaste.
Likusią dienos dalį, praleidžiame parke dalindamiesi Indijos patirtimi ir nuotykiais. Atkreipiame dėmesi į girdėtas kalbas, jog Indija tai gyvenimą keičianti patirtis. Visi sutariame, jog mėgaujamės kelione, tačiau nesijaučiame pasikeite. Iš to, Italams gimė puiki įžvalga: Jei Indija tavęs nekeičia, gal nebuvai pasiklydes. Italų porelė lieka nakčiai viename iš vienuolynų. O Mes, prieš griždami pas Karlsoną, užsukame prie Gango. Pasižiūrime, vykstančią kasnaktinę ugnies ceremoniją.
Likusias dienas leidžiame ramiau. Gatvių žvalgyba ir gyvenimo stebėjimas, prie Gango. Įdomių dalyku ten galima išvysti: ir šunų bandas kovojančias už teritoriją, ir vaiką statanti pilį iš karvės blynų, ir Korėjieti kas žingsni padaranti po tris nuotraukas, ir ...
Žinoma skyrėme dieną ir žmonių deginimo ceremonijos stebėjimui. Sakoma išvydus tai gyvai, pasikeičia suvokimas apie būtį ir gyvenimo laikinumą. Pastebėjome, jog tai nėra taip baisu, kaip įsivaizdavome.
Deginimo ceremonijos įžvalgos:
Kūnai deginami nuolatos, visa parą.
Degantis kūnas nesukelia didelės smarvės.
Procedūrai pakanka, gana mažo laužo.
Kūnui sudegti reikia trijų valandų, lieka tik krūtinės lasta ir klubų kaulai, kurie nuskandinami upėje.
Nėščios moterys, vaikai, raupsuotieji, ir mire nuo gyvatės įkandimo, nedeginami.
Mėgėjišku paskaičiavimu nustatėme, jog šioje Gango vietoje, tūrėtu būti, bent 48 800 000 paskandinti kūnai.
Šiandien išvykstame į Džardžilingą, kur kalnai. Sakoma giedrą dieną, iš ten galima išvysti ir patį Everestą.
*Savaitės frazė išgirsta gatvėje: " I can help you, spend some money".
Kelionės tikslą Varanasį, pasiekiame, nei greit, nei lėtai, po trijų parų ir šešių valandų kelionės. Kol dar tempiame nematomą bagažą: prisiminimus europos traukinių, sveiką logiką ir perdėtus lūkesčius, kelionė gali pasirodyti ne sviestu patepta. Tačiau, kai leidomės įsūkami aplink tvyrančios nuotaikos ir mums keistokos tvarkos. Aplanko pasimėgavimas, viskuo aplink: gultas, klegantys Šri lankos piligrimai, rėkiantys pardavėjai, ramūs vienuoliai, pikti kontrolieriai...
Traukinių stoties išėjimą blokuoja autorikšų vairuotojų minia. Išsirinkę vieną jų, pasiekiame naujus namus. Atrodo jauki vietelė su savininku gyvenančiu ant stogo, kurį praminame - Karlsonas. Malonus siurprizas, po ilgos kelionės, bei pirmą kartą per tris mėnesius, aptikti šilto vandens.
Nutare susipažinti su miestu, aplankome kelias šventyklas ir pasiplaukiojam rytiniu Gangu. Susipažindiname su šaunia mergina Stefani, iš Italijos. Kuri viena keliauja du mėnesius po Indiją. Sužavėjo savo pasakojimu, kaip septynis mėnesius keliavo po Australija, gyvendama automobilije. Kartu plaukė ir medikės iš Ispanijos, metus savanoriavusios Indijos ligoninėje, o dabar tiesiog šiaip besibastančios po šalį. Šaunus buvo ir mus vežiojes rikšos vaioruotojas. Patraukęs per danti, kad Lietuvoje mūsų nelaukia žmonos, rėžia savo išmintį: "Nėra žmonos, nėra gyvenimo".
Sekančia dieną su Stefani ir dar Italų pora, keliaujame į už 20km esančią budistų piligrimų traukos vietą. Čia plūsta budistai iš viso pasaulio, pagerbti vietos, kur buda atliko savo pirmają pamoką. Miestelije savo šventyklas pastatė daugybės tautų budistų bendruomenės. Aplankėme P. korėjiečių, Japonų, Kiniečių ir Tibetiečių šventyklas. Visose pasėdėjome, pasidžiaugėme ramuma, grožiu ir lengvumu. Tikra atgaiva palyginus su šimtametėmis europos bažnyčiomis, jų tamsiomis erdvėmis ir per šimtmečius agonijos ir nuodėmių pritvinkusiomis sienomis. Labai įsiminė vienuolynas, kuriame aptikome vien vaikus. Jokio suaūgusio prižiurėtojo. Du vyresnėliai, stovėja prie vartų, leidžia užeiti. Vaikštome niekeno nestebimi, persmelkusi ramybė. Rodos visas Indijos šurmulys, bei nenutylantys mašinų signalai liko už šių vartų. Įženge į klasę išvystame maždaug trečiokų amžiaus vaikus. Kurie piešia, keičiasi "drakonų kovos" lipdukais, kalbasi ir rodos mūsų nė nepastebi. Atsisėdam ir kurį laiką stebim. Jokio rėkimo, jokio stumdimosi ar skubėjimo. Jau dabar jie atrodo pilni harmonijos ir taikos, veidai kupini laimės ir išminties. Nepratarėm žodžio, nenorėdami jiems trugdyti. Pabuve tokiais tyliais, šios nuostabios vietos stebėtojais, pasišaliname susimaste.
Likusią dienos dalį, praleidžiame parke dalindamiesi Indijos patirtimi ir nuotykiais. Atkreipiame dėmesi į girdėtas kalbas, jog Indija tai gyvenimą keičianti patirtis. Visi sutariame, jog mėgaujamės kelione, tačiau nesijaučiame pasikeite. Iš to, Italams gimė puiki įžvalga: Jei Indija tavęs nekeičia, gal nebuvai pasiklydes. Italų porelė lieka nakčiai viename iš vienuolynų. O Mes, prieš griždami pas Karlsoną, užsukame prie Gango. Pasižiūrime, vykstančią kasnaktinę ugnies ceremoniją.
Likusias dienas leidžiame ramiau. Gatvių žvalgyba ir gyvenimo stebėjimas, prie Gango. Įdomių dalyku ten galima išvysti: ir šunų bandas kovojančias už teritoriją, ir vaiką statanti pilį iš karvės blynų, ir Korėjieti kas žingsni padaranti po tris nuotraukas, ir ...
Žinoma skyrėme dieną ir žmonių deginimo ceremonijos stebėjimui. Sakoma išvydus tai gyvai, pasikeičia suvokimas apie būtį ir gyvenimo laikinumą. Pastebėjome, jog tai nėra taip baisu, kaip įsivaizdavome.
Deginimo ceremonijos įžvalgos:
Kūnai deginami nuolatos, visa parą.
Degantis kūnas nesukelia didelės smarvės.
Procedūrai pakanka, gana mažo laužo.
Kūnui sudegti reikia trijų valandų, lieka tik krūtinės lasta ir klubų kaulai, kurie nuskandinami upėje.
Nėščios moterys, vaikai, raupsuotieji, ir mire nuo gyvatės įkandimo, nedeginami.
Mėgėjišku paskaičiavimu nustatėme, jog šioje Gango vietoje, tūrėtu būti, bent 48 800 000 paskandinti kūnai.
Šiandien išvykstame į Džardžilingą, kur kalnai. Sakoma giedrą dieną, iš ten galima išvysti ir patį Everestą.
*Savaitės frazė išgirsta gatvėje: " I can help you, spend some money".
 |
| Varanasio pakrantė |
 |
| Pridėti antraštę |
 |
| Ugnies ceremonija |
 |
| vienoje iš šventyklu |
 |
| Vaikų vienuolynas |
 |
| Gatvės vaikėzai |
 |
| Blogis |
Labai įdomiai skaitosi :), linkiu dar daugiau nuotykių, nors manau jų ir taip netrūksta. :)
AtsakytiPanaikinti