Važiuojant į Gangtoką yra, kur paganyti akis. Didžioji dalis kelio vingiuoja šalia kalnų upės, kuri tiesa jau netokia vandeninga, kokia buvo praeitį. Tą byloja likusios vandens atžymos ant tiltų, kurios gerokai virš dabartinio lygio, o juk pavasaris. Gantokas galėtu būti gražus europos miestelis. Tai, kad čia jau panašu į europą, šiektiek keičią kelionės dvasią. Tarp prekybos centrų ir išsipusčiusių žmonių, sunku jaustis pasaulio tyrinėtojais. Tačiau balanso suteikia aplinkui stūksančios kalnų viršūnės ir mintis neužsibūti, o traukti į atokesnes vietas.
Šioje Indijos pusėje, Sikkimo regione pačių Indų nesimato daug. Dauguma gyventojų Nepalo ar Kinų kilmės. Gal dėl to ir šiukšlių aplinkui mažiau, ir žmonės tvarkingesni. Aptinkame čia ir prekybos centrų, į kuriuos užsukame pasižvalgyti. Išsisklaidžiuis pradiniai euforijai, pradedame pastebėti įdomius dalykus. (Pradžioje lakstėme, lyg maži vaikai išvydė tokią gausybę prekių).
Prekybcentrio įdomybės:
* Dauguma prekių brangesnės, nei lietuvoje, net ir anakardžio riešutai augantys čia pat indijoje. ( Galbūt prekybos centrai skirti, tik vietiniams turčiams. )
* Mažesnės pakuotės, kainuoja pigiau, nei didelės.
* Pilna jaunų budistų vienuolių su mobiliaisiais telefonais. ( Iš kur pas juos pinigai, ir kam jiems telefonai. )
* Apsauga. Įeinant patikrina. Susimokėjus gauni štampą, jog sumokėjai, kurį parodai apsauginiui. Patikrines jis uždeda dar vieną ženklą, kurį parodęs sekančiam apsauginiui, esi išleidžiamas.
* Stebina ir atvykusios šeimos, besifotografuojančios prie įėjimo.
Viltis, pabėgti iš Gangtoko greitai griūna, kaip kortų namelis. Pasirodo, beveik kiekvienam žingsniui žengti, reikalingas vienoks ar kitoks leidimas. Norint nuvykti į mus dominančias vietas, reikia pirkti leidimą įvažiuoti, samdyti gidą ir privatų džipą. Net neleidžiama važiuoti su vietiniais, vienu transportu, kas aišku yra daug pigiau. Neprisidedame, prie pasaulio idiotizmo proveržių, ir pasižymėja vietas kurioms nereikalingi leidimai išeiname. Viduje paliekame, su indų biurokratizmu, tebekovojantį prancūzą. Gantoke, tenka praleisti dar bent dieną, nes pakerta baisi liga. Nors ir nepasveike, bet noras ištrūkti laimi ir vykstame į bene vienintelį trekingą, kur nereikalaujamas gidas.
Vienuolynų trekas. Kaip žinia, vienuolynai statomi nebetkur, o ant sunkiai įžengiamų kalnų. Pradinis taškas Pellingas, kuriame atsiveria puikus vaizdas į Kanchendzongos viršukalnę ( trečia pagal dydi viršūnė pasaulyje), bei dar keletą nemenkų kalnų, kurių pavadinimų nepamenu. Pirmai trekingo dienos pusei apibūdinti, žodis "ėjimas", netinkamas. Labiau atitinkantis realybę,- lėtas kritimas žemyn. Tačiau gamta puiki, o kalnų žmonės draugiški. Visiems įdomu iš kur esi, ir kur eini. Slėnio apačioje jėgas atgauname įmerke kojas į vėsu kalnų upės vandenį. Nukrite į žemiausią tašką, likusią dienos dalį, ropščiamės į kito kalno viršūnę. Čia tyvuliuoja šventas budistų ir hindų ežeras, kurio forma primena basos pėdos atspaudą, o šalia įsikūres moterų vienuolynas. Dar neiženge į kaimelį, sutinkame sesutę latvę, su kuria maloniai pabendraujame. Bei jos įtakoti, nakvynės ilgai neieškome, o apsistojame pirmoje troboje įžengus į kaimelį.
Pasiliekame dienai pailsėti. Pailsėti nepavyko, nes paklydome džiunglėse ieškodami urvų. Išsikrapštom iš džiunglių, tik temstant. Antrają dieną einame, link Youksom miestelio, kuris įžimus savo seniausiu sikkimo vienuolynu. Sutinkame nemažai pažystamų veidų.Daug vaikštančių nėra, tad su tais keliais esi beveik priverstas susipažinti. Tryse apsistojame vietinės šeimos namuose. Keli vaikai tikriausiai buvo išvaryti miegoti į kitus kambarius. Visi kiūtojome virtuvėje ir stebėjome gaminamą vakarienę.
Trečiają dieną "nusižudom". Alpinizmą baigiam Tashidinge, nes toliau jau reikalingi kiti leidimai. Gamtos vaizdai pribloškiantys, tik kopiant nevisada būdavo laiko pasigrožėti. Kadaise buvęs trekingas ispanijoje, dabar atrodo it lengvas pasivaikščiojimas, palyginus su šiuo. Kelias dienas pailsėjome nieko neveigdami, o šiandien pajudame, link Nepalo sienos.
Žygio įsimintiniausia ir dažniausia frazė: Gal gana durniuoti, nebedurniuojam?:)
Šioje Indijos pusėje, Sikkimo regione pačių Indų nesimato daug. Dauguma gyventojų Nepalo ar Kinų kilmės. Gal dėl to ir šiukšlių aplinkui mažiau, ir žmonės tvarkingesni. Aptinkame čia ir prekybos centrų, į kuriuos užsukame pasižvalgyti. Išsisklaidžiuis pradiniai euforijai, pradedame pastebėti įdomius dalykus. (Pradžioje lakstėme, lyg maži vaikai išvydė tokią gausybę prekių).
Prekybcentrio įdomybės:
* Dauguma prekių brangesnės, nei lietuvoje, net ir anakardžio riešutai augantys čia pat indijoje. ( Galbūt prekybos centrai skirti, tik vietiniams turčiams. )
* Mažesnės pakuotės, kainuoja pigiau, nei didelės.
* Pilna jaunų budistų vienuolių su mobiliaisiais telefonais. ( Iš kur pas juos pinigai, ir kam jiems telefonai. )
* Apsauga. Įeinant patikrina. Susimokėjus gauni štampą, jog sumokėjai, kurį parodai apsauginiui. Patikrines jis uždeda dar vieną ženklą, kurį parodęs sekančiam apsauginiui, esi išleidžiamas.
* Stebina ir atvykusios šeimos, besifotografuojančios prie įėjimo.
Viltis, pabėgti iš Gangtoko greitai griūna, kaip kortų namelis. Pasirodo, beveik kiekvienam žingsniui žengti, reikalingas vienoks ar kitoks leidimas. Norint nuvykti į mus dominančias vietas, reikia pirkti leidimą įvažiuoti, samdyti gidą ir privatų džipą. Net neleidžiama važiuoti su vietiniais, vienu transportu, kas aišku yra daug pigiau. Neprisidedame, prie pasaulio idiotizmo proveržių, ir pasižymėja vietas kurioms nereikalingi leidimai išeiname. Viduje paliekame, su indų biurokratizmu, tebekovojantį prancūzą. Gantoke, tenka praleisti dar bent dieną, nes pakerta baisi liga. Nors ir nepasveike, bet noras ištrūkti laimi ir vykstame į bene vienintelį trekingą, kur nereikalaujamas gidas.
Vienuolynų trekas. Kaip žinia, vienuolynai statomi nebetkur, o ant sunkiai įžengiamų kalnų. Pradinis taškas Pellingas, kuriame atsiveria puikus vaizdas į Kanchendzongos viršukalnę ( trečia pagal dydi viršūnė pasaulyje), bei dar keletą nemenkų kalnų, kurių pavadinimų nepamenu. Pirmai trekingo dienos pusei apibūdinti, žodis "ėjimas", netinkamas. Labiau atitinkantis realybę,- lėtas kritimas žemyn. Tačiau gamta puiki, o kalnų žmonės draugiški. Visiems įdomu iš kur esi, ir kur eini. Slėnio apačioje jėgas atgauname įmerke kojas į vėsu kalnų upės vandenį. Nukrite į žemiausią tašką, likusią dienos dalį, ropščiamės į kito kalno viršūnę. Čia tyvuliuoja šventas budistų ir hindų ežeras, kurio forma primena basos pėdos atspaudą, o šalia įsikūres moterų vienuolynas. Dar neiženge į kaimelį, sutinkame sesutę latvę, su kuria maloniai pabendraujame. Bei jos įtakoti, nakvynės ilgai neieškome, o apsistojame pirmoje troboje įžengus į kaimelį.
Pasiliekame dienai pailsėti. Pailsėti nepavyko, nes paklydome džiunglėse ieškodami urvų. Išsikrapštom iš džiunglių, tik temstant. Antrają dieną einame, link Youksom miestelio, kuris įžimus savo seniausiu sikkimo vienuolynu. Sutinkame nemažai pažystamų veidų.Daug vaikštančių nėra, tad su tais keliais esi beveik priverstas susipažinti. Tryse apsistojame vietinės šeimos namuose. Keli vaikai tikriausiai buvo išvaryti miegoti į kitus kambarius. Visi kiūtojome virtuvėje ir stebėjome gaminamą vakarienę.
Trečiają dieną "nusižudom". Alpinizmą baigiam Tashidinge, nes toliau jau reikalingi kiti leidimai. Gamtos vaizdai pribloškiantys, tik kopiant nevisada būdavo laiko pasigrožėti. Kadaise buvęs trekingas ispanijoje, dabar atrodo it lengvas pasivaikščiojimas, palyginus su šiuo. Kelias dienas pailsėjome nieko neveigdami, o šiandien pajudame, link Nepalo sienos.
Žygio įsimintiniausia ir dažniausia frazė: Gal gana durniuoti, nebedurniuojam?:)
 |
| pakirsti baisios ligos |
 |
| prieš įžengiant į džiungles |
 |
| Tyras kalnų krištolo vanduo |
 |
| Kanchendzonga |
 |
| krite šunys |
 |
| Sunkiai pasiektas vienuolynas, šiektiek apgriautas po žemes drebejimo |
Nekantriai laukiu įspūdžių iš Nepalo. Ir daugiau nebesirgit jokiomis baisiomis ligomis :)
AtsakytiPanaikintigiedro jums dangaus....su pagarba .dakota.
AtsakytiPanaikinti